LEWAS Chaimas Ruwinas (Lew Chaim Ruwin) (koklių ir plytų fabriko savininkas) (1935–1940); Valstybinė koklių dirbtuvė Jašiūnuose (1940–1941); Jašiūnų valstybinė koklių dirbtuvė (1941–1944); Valstybinis koklių ir indų fabrikas, Jašiūnai; Valstybinis koklių fabrikas „Jašiūnai“ (1945–1956); Vilniaus eksperimentinės gamyklos „Krosnis“ Jašiūnų cechas (1956–1960); Dvarčionių plytų gamyklos cechas (1961); Šalčininkų rajono pramoninio kombinato cechas (1962–1966); Dvarčionių plytų gamyklos cechas Nr. 2 (1967–1977); Termoizoliacinio mokslo instituto padalinys (nuo 1978)

Remiantis įvairiais duomenimis, žinoma, kad Jašiūnuose iki XX a. 4 deš. gamintos tik plytos ir čerpės¹. Koklių fabriką Jašiūnuose, Onos Soltanienės žemėje, 1935 m. pastatė nemažą darbinę praktiką turėjęs vilnietis meistras Chaimas Ruwinas Lewas². Žinoma, kad XX a. 3 deš. Ch. Lewas Pylimo g. 31 Vilniuje turėjo statybinių medžiagų biurą ir sandėlius, kur prekiavo baltais ir pilkais glazūruotais kokliais³. 1935 m. pastatytas Jašiūnų koklių ir plytų fabrikas veikė 8–9 mėn. per metus, gamyba vykdyta rankiniu būdu. Jame 1938 m. dirbo 13, o 1940 m. – 15 darbininkų. 1938 m. pagaminta 51 255 įvairių spalvų glazūra dengtų lygių koklių, 18 700 glazūruotų kampinių, 2 962 karnizų; 9 380 šamotinių lygių koklių, 4 100 šamotinių kampinių, 580 šamotinių karnizų. Fabriko dokumentus pasirašydavo Ch. Lewas dėdamas spaudą „CH. LEW / KAFLARNIA I CEGIELNIA / w Jaszunach“⁴. 1939–1940 m. žinių apie fabriką yra įvairiuose informaciniuose leidiniuose. 1939 m. Vilniaus telefonų tinklo knygoje nurodyta, kad pirmuose Jašiūnuose (Jašiūnai 1) veikė Chaimo Lewo koklių dirbtuvė, tel. Nr. 3, o 1940 m. žinyne Vilniaus informatorius pateikta žinutė apie fabriką Jašiūnuose: „Koklių ir plytų fabr. Ch. Lewas, Jašiūnai“⁵. Spėtina, kad jis Jašiūnų įmonėje pagamintus koklius ženklino ovale įspaustu liūtą vaizduojančiu kontreljefu ir užrašu virš jo „MARKA FABR.“ [1 il.]. Manytina, kad liūto figūra produkcijai ženklinti pasirinkta pagal įmonės savininko pavardę Lewas (lenk. lew – liūtas). Koklių su tokiais spaudais gausiai randama Vilniuje.

1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, fabrikas rugpjūčio 6 d. buvo nacionalizuotas⁶ ir pavadintas Valstybine koklių dirbtuve Jašiūnuose⁷, tų pačių metų spalio 3 d. priskirtas įsteigtam Valstybiniam statybinių medžiagų pramonės trestui⁸. Gruodžio 18 d. trestui pateikiant duomenis apie dirbtuvių produkciją, nurodyta, kad turėta vieno (20,5 × 22,5 cm) formato I rūšies glazūruotų, neglazūruotų, šamotinių ir žaliai glazūruotų tiesių ir kampinių koklių bei tiems kokliams karnizų (jų formatas nenurodytas)⁹.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, krašto ūkio generalinis tarėjas 1941 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 73 nurodė pervadinti nacionalizuotas įmones, priklausančias Statybinių medžiagų pramonės trestui. Valstybinė koklių dirbtuvė Jašiūnuose pervadinta į Jašiūnų valstybinę koklių dirbtuvę¹⁰. Neaišku, ar ankstesnis pavadinimas buvo grąžintas, ar karo metais tiesiog nebuvo pakeistas įmonės spaudas, bet ant 1942–1944 m. dokumentų yra žyma „Valstybinė koklių dirbtuvė, Jašiūnai“. 1943 m. pabaigoje pateikiant duomenis apie Jašiūnų valsčiaus pramonės įmones, nurodyta, kad ten veikia Valstybinis koklių ir indų fabrikas, jame naudojama rankinė gamyba, per 8 val. darbo dieną pagaminama 325 vienetai koklių ir 180 vienetų indų. Fabrikas priklausė Valstybiniam medžiagų pramonės centrui Kaune, įmonei vadovavo Stasys Žvirblis¹¹. Karo metais įmonė koklius realizavo visoje Lietuvos teritorijoje. Yra duomenų, kad vežė koklius firmai „Agaras“ į Biržus, firmai „Aufbau“ į Panevėžį ir prekybininkui A. Laskauskui į Anykščius ir Vilnių¹². 1944 m. sudarant Vilniaus miesto ir apygardos įmonių sąrašą ir fiksuojant, kurios jų veikia, o kurios ne, prie veikiančių statybinių medžiagų įmonių Jašiūnuose paminėta Valstybinė koklių dirbtuvė Jašiūnuose¹³.

Po karo nuo 1945 m. koklių fabrikas Jašiūnuose imtas vadinti Valstybiniu koklių fabriku „Jašiūnai“ (rus. Государственная кафельная фабрика „Яшунай“). Tai buvo vienintelė praktiškai vien koklius gaminusi įmonė ankstyvojo sovietmečio Lietuvoje ir tai atsispindėjo jos pavadinime. Iš tiesų „Jašiūnų“ fabrikas, būdamas pavaldus Lietuvos TSR statybinių medžiagų pramonės ministerijai, savo produkciją daugiausia realizavo vykdydamas valstybinius užsakymus ir tiekdamas koklius įvairių valstybinių įstaigų krosnių statybai visoje Lietuvoje¹⁴. Fabrike iškart po karo dėl glazūros trūkumo didesniais kiekiais gaminti neglazūruoti kokliai ir keraminiai indai, o glazūruotų iš pradžių gaminta itin mažai¹⁵. Atsižvelgdama į tai 1949 m. Lietuvos TSR statybinių medžiagų pramonės ministerija „Jašiūnų“ fabrikui skyrė glazūros malūną ir rankinį koklių presą¹⁶. Tais pačiais metais fabrikas į ministerijos renkamą įmonių produkcijos nuolatinę ekspoziciją pateikė trijų spalvų glazūruotus koklius¹⁷. Matyt, taip bandyta parodyti gamybos progresą. Įdomu, kad 1949 m. „Jašiūnų“ fabrikas savo produkciją eksportavo į Estijos SSR, deja, dėl užsakovus pasiekusio blogos kokybės sudužusio krovinio fabriko vadovybė turėjo bylinėtis teismuose ir mokėti didžiules baudas¹⁸.

1945–1956 m. fabrike veikė du – koklių ir kreidos – cechai, kurie turėjo atskirus vadovus ir darbininkų komandas. Koklių cechui 1946 m. vadovavo Stefanija Kuncevičiūtė¹⁹, ilgamečiu cecho meistru buvo Juozapas Kuncevičius²⁰. Nuo 1947 iki pat 1956 m., kai fabrikas tapo Vilniaus gamyklos „Krosnis“ cechu, įmonei vadovavo Steponas Jackovskis²¹.

1955 m. „Jašiūnų“ fabriko dokumentuose minima, kad įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais ir specialistų trūkumu²². 1956 m. vasario mėnesio Lietuvos TSR statybinių medžiagų pramonės ministerijos rašte „Jašiūnų“ fabrikui nurodyta, kad 1955 m. finansinė-ūkinė veikla pripažinta netinkama. Direktoriui S. Jackovskiui įsakyta kartu su moksline laboratorija įdiegti į koklių gamybą naują glazūrą, kad pagerėtų gaminių kokybė ir spalvingumas, stiprinti socialistinį lenktyniavimą tarp darbuotojų, užtikrinti naujos technikos gaminių 1956 m. plano įvykdymą ir smarkiai sumažinti gaminamos produkcijos kainas mažinant kuro sąnaudas²³.1958 m. rugpjūčio mėnesį „Krosnies“ vadovybei konstatavus, kad „Jašiūnų“ koklių cechas dirba nepatenkinamai, iš pagamintos produkcijos daugiau nei 50 proc. sudaro brokas, o meistras S. Jackovskis neatlieka savo pareigų, nes darbe nuolat būna išgėręs, „Jašiūnų“ koklių cecho meistru buvo paskirtas ilgametis „Krosnies“ gamyklos koklių cecho meistras Albinas Urbonas²⁴. Jis turėjo rūpintis ir iki tol strigusiais „Jašiūnų“ kapitalinių statybų darbais²⁵. Deja, ir jam einant Jašiūnų cecho vadovo pareigas, reikalai ne itin susitvarkė, nes 1959 m. „Krosnies“ vadovo įsakymuose A. Urbonas periodiškai buvo linksniuojamas dėl darbo drausmės pažeidimų arba dėl blogai vykdomų statybos darbų²⁶. Atrodo, kad blogai buvo vedama ir pagamintos produkcijos apskaita, nes 1959 m. gegužės 30 d. įsakyme nurodyta tiksliai skaičiuoti ne tik galutinai išdegtus koklius, bet ir pusfabrikačius²⁷. 1959 m. birželio mėnesį „Jašiūnuose“ buvo numatyta sumontuoti ir paleisti naujus įrenginius (kampinių koklių formavimo stakles, koklių fasadinės dalies šlifavimo stakles ir kt.)²⁸. 1959 m. čia ne kartą fiksuotas didelis skaičius brokuotos produkcijos, direktoriaus įsakymuose minėta itin žema cecho darbo kokybė²⁹. Tų metų rugpjūtį sudarytas veiksmų planas siekiant, kad būtų pagerinta darbo kokybė. Plane numatyta per artimiausius mėnesius apsirūpinti dideliu kiekiu molio, vežamo iš Daugėlių, parengti vietą tam moliui laikyti, nuolat molį drėkinti, įrengti dienos šviesos lempas prie koklių formavimo, glazūravimo ir kitų koklių gamybos proceso vietų, įtaisyti krosnies vėdinimą, kad prireikus būtų galima ją greičiau atvėsinti ir pan.³⁰ Manytina, kad siekiant gerinti Jašiūnų cecho gaminių kokybę, 1959 m. rugsėjo 2 d. meistru priimtas Steponas Garnevičius³¹, iš gamyklos „Krosnis“ savo noru išėjęs 1955 m. vasario 16 d.³² 1959 m. spalio mėn. jis iš meistro buvo pakeltas į brigadininkus³³.

„Dvarčionių keramikos“ 2003 ir 2004 m. ataskaitų skiltyje apie įmonės istoriją nurodyta, kad 1960 m. keramikos gamykla „Krosnis“ buvo panaikinta, o 1961 m. prijungta prie Dvarčionių plytų gamyklos. Prijungtas ir „Krosnies“ gamyklai priklausęs Jašiūnų keramikos cechas. 1962 m. šis cechas perduotas Šalčininkų rajono pramoniniam kombinatui, 1967 m. grąžintas Dvarčionių plytų gamyklai tapo cechu Nr. 2, kuriame iki XX a. 8 deš. pabaigos gaminti glazūruoti ir neglazūruoti kokliai, 1978 m. Jašiūnų cechas perduotas Termoizoliacijos mokslo institutui³⁴.

Jašiūnų koklių fabriko veiklą XX a. 6–8 deš. liudija produkcijos spaudas rusų kalba „2 / ГОС К-Ф / ЯШУНАЙ“ (2 / Valst. K[oklių]-F[abrikas] / JAŠIŪNAI). Taip pažymėti kokliai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jie rasti Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninės teritorijoje Vilniuje [2 il.].