LUNINAI: Ivanas, Michailas, Ivanas
(Лунины)
Luninų koklių fabrikas veikė nuo 1785 m. Radi kaime (est. Raadi, vok. Ratshof), netoli Derpto. Tyrinėtojas Konradas Straussas, atlikęs išsamią Livonijos žemių puodžių produkcijos analizę, nurodė, kad nuo XVIII a. pab. tai buvo stambiausias koklių gamintojas apylinkėse. Žinoma, kad rusų kilmės savininkas Ivanas Luninas, 1795 m. gavęs šio miesto piliečio teises ir kaip pirklys priklausęs Didžiajai gildijai, vietos amatininkų, matyt, baiminantis konkurencijos, nebuvo priimtas į puodžių cechą, nors ir tinkamai atliko visus įstoti privalomus darbus. Tai nesutrukdė plėtoti gamybos ir verslo, nes I. Luninas turėjo Rusijos valdžios suteiktą privilegiją steigti fabriką. Įmonės įsteigėjas mirė 1826 ir iki 1844 m. ją valdė sūnus Michailas Luninas. Iš pastarojo valdymą perėmė jo sūnus Ivanas Luninas, kuris kaip fabriko savininkas minimas ir 1850 m. XIX a. antroje pusėje fabriko istorija menkai dokumentuota, tačiau K. Straussas teigia, kad Luninų šeimai priklausęs koklių fabrikas Radi vietovėje veikė iki Pirmojo pasaulinio karo ir garsėjo ypač aukšta produkcijos kokybe1. Tačiau keista, kad Rusijos imperijos fabrikų žinynuose, leistuose nuo 1881 m., šis fabrikas Radi vietovėje, šalia Derpto, neminimas. 1860 m. Aleksandro Sovietovo straipsnyje apie koklių gamybos technologiją kaip kokybiškos gamybos pavyzdys nurodomas Luninų fabrikas prie Derpto2.
Lietuvoje šio gamintojo krosnys yra atributuotos iš Michailo Lunino valdymo laikotarpio, t. y. 1826–1844 m., nes kokliai pažymėti spaudu „ДЕРПТЪ. МЛ“ [1 il.], t. y. vietovės, kur fabrikas veikė, pavadinimu ir savininko inicialais. Koklių su tokiais spaudais rasta restauruojant pastatus Didžioji g. 4, Daukanto a. 2 Vilniuje 3. Kad juose darbavosi pats M. Luninas, prižiūrėdamas krosnių statybą, liudija ir žinutės Vilniaus spaudoje4 bei XIX a. I p. pastatų inventoriai5. Luninų fabriko koklių krosnys išliko Burbiškių dvaro (Anykščių r.) rūmuose.
Šaltiniai
- Konrad Strauss, Die Geschichte der Töpferzunt vom Mittelalter bis zur Neuzeit und die Kunsttöpfereien in Alt-Livland (Estland und Lettland), 1969, p. 151. ↩︎
- Александр Советов, „Кафельное производство (Завод купца Лунина близь Дерпта)“, in: Труды Императорскаго Вольнаго Экономическаго Общества, 1860, p. 209–236. ↩︎
- Apie Daukanto a. 2 (dab. Prezidentūra) krosnių restauravimą duomenis pateikė restauratorė Aelita Bielinytė. ↩︎
- Kuryer litewski, 1827, Nr. 2, 60. ↩︎
- LVIA, f. 567, ap. 2, b. 4016. ↩︎
Produkcijos ženklinimas / iliustracijos