ZELMAS Johannas Kristoforas (Zelm J. C.; Цельм И. Х.) 1856 (1875)–1890; ZELMAS Johannas Friedrichas (Zelm Johann Friedrich) ir BOEHMAS Johannas Friedrichas Paulas (Boehm Johann Friedrich Paul), 1890 (1894?)–1910; BOEHMAS Johannas Friedrichas Paulas (Boehm Johann Friedrich Paul) ir jo sūnus BOEHMAS P. K. (Boehm P. K.), 1910–1940

2015 m. išleistoje monografijoje, skirtoje Vilniaus pasaulietinių interjerų dekorui, šiam fabrikui, kurio produkcijos randama XX a. pr. pastatuose, buvo skirta nemažai dėmesio¹. Remiantis 1928 m. leidinyje, dedikuotame Latvijos Respublikos dešimtmečiui paminėti, publikuotu straipsniu, kuriame aprašytas Rygoje veikęs fabrikas „Paul Boehm“ – viena didžiausių pramonės įmonių Latvijoje, ir apie 1935 m. pasirodžiusia nedidele progine įmonės 75-mečiui skirta knygele „J. C. Zelm“, vėliau tapusios „Zelm & Boehm“, o dabar – „Paul Boehm“ istorija buvo išsiaiškinti svarbiausi fabriko istorijos faktai². Abiejose publikacijose nurodoma, kad verslą 1859 m. pradėjo Johannas Kristoforas Zelmas, iš pradžių įkūrė gipso akmenų laužyklą Pavasariuose (tarp Sluokos ir Kalnciemo). Ten laužtą gipsą parduodavo į Sankt Peterburgą. 1873 m. gamyba buvo perkelta į Zeltinius prie Kurtumuižos (dab. Salaspilis, 18 km nuo Rygos). Būtent čia 1875 m. buvo įkurtas koklių fabrikas, kuris tais pačiais metais savo produkciją – baltus glazūruotus koklius bei sodo vazas – eksponavo Jelgavos parodoje ir buvo apdovanotas pirmuoju medaliu. 1876 m. mirus fabriko įkūrėjui, verslą perėmė jo sūnus Johannas Friedrichas Zelmas ir dukros vyras Johannas Friedrichas Paulas Boehmas, 1879 m. Rygos Latgalos priemiestyje pradėję tikrai didelės apimties koklių gamybą. Ši gaminvietė 1886 m. sudegė, todėl 1889 m. buvo perkelta į K. Barono gatvę ir dar labiau modernizuota. Firmos istorijoje teigiama:

Čia gamino glazūruotus, daugiausia baltus koklius, židinius, postamentus, vazas ir t. t. Juos pirko ne tik Rygoje ir jos apylinkėse, bet ir visoje Rusijoje, tarp kitko, ir rusų kaizerio medžioklės piliai Lenkijoje. Majolikos krosnis pirko ir Bucharos emyras. Šie gaminiai buvo gerai įvertinti parodose Rygoje, Tartu, Kijeve, Sankt Peterburge, Nižnij Novgorode.³

Iš tiesų XX a. pr. Rygos statyboms skirtuose žinynuose fabriko reklamose visada buvo įrašomi įvairių pramonės parodų apdovanojimai⁴. 1910 m. J. Zelmas mirė, todėl darbus tęsė ir fabrikui vadovavo P. Boehmas ir jo sūnus inžinierius P. K. Boehmas⁵. Kaip nurodo latvių tyrinėtoja Vita Banga, ankstyvieji aptariamo fabriko kokliai buvo žymimi ženklu „J. C. Zelm“, nuo 1890 m. – „Zelm & Boehm“, nuo 1910 m. – „Paul Boehm“⁶. Nors kaip matyti iš išlikusių signuotų koklių, toks ženklų apibūdinimas yra itin apibendrintas, nes ženkluose užkoduota daugiau informacijos. Galima pridurti, kad fabrikas, gaminęs visoje Europoje paplitusius madingus krosnių modelius, iš kitų išsiskyrė kokybiškomis daugiaspalvėmis, subtiliai suderintomis koklių glazūromis. Kadangi cituoti tarpukario leidiniai sudaro tik menką šio fabriko istoriją atspindinčių šaltinių dalį, verta paanalizuoti ir daugiau. Labai svarbu peržvelgti Rusijos imperijos pramonės įmonių žinynus, Rygos adresų knygas bei įvairių parodų katalogus ir pasiaiškinti kai kuriuos istorijos painiavą keliančius momentus, nes jie svarbūs analizuojant koklių ženklinimą ir produkcijos datavimą.

Ilga ir komplikuota fabriko istorija, savininkų kaita ir tai, kad savininkai valdė ne vieną, o kelis fabrikus (gipso, koklių ir kreidos; nuo 1910 m. dar kelis specializuotus su statybų pramone susijusius fabrikus) lėmė, kad XIX a. pab. – XX a. pr. Rusijos imperijos pramonės žinynuose pateiktos net trys koklių įsteigimo datos: 1887 m. žinyne nurodyti 1880-ieji⁷, 1894 m. žinyne – 1870-ieji⁸, o 1910 m. – 1859-ieji⁹. Kadangi patys fabrikų savininkai pateikdavo duomenis Rusijos imperijos statistikos valdybai, galima manyti, kad bėgant metams buvo svarbu nurodyti kuo ankstesnę įmonių įsteigimo datą, siekiant vartotojams pademonstruoti įmonės (-ių) patikimumą ir stabilumą. Ta tradicija tęsta ir tarpukariu. 1938 m. išleistame koklių fabriko katalogo tituliniame lape nurodyta, kad fabrikas veikia nuo 1859 m.¹⁰

Rusijos imperijos pramonės įmonių žinynai gerai parodo koklių fabriko augimo tendencijas, nes juose fiksuoti įmonių darbuotojų skaičiai. J. C. Zelmas minimas 1881 m., bet tik kaip gipso ir kreidos fabriko savininkas, turėjęs 11 darbininkų¹¹. Koklių fabriko savininku fiksuotas nuo 1887 m., tuo metu įmonėje darbavosi 10 žmonių¹². 1894 m. 15 darbininkų fabrike pagamindavo 100 tūkst. koklių per metus už 10 tūkst. rub.¹³ Nuo 1894 m. fabriką pradėjo valdyti J. Zelmas ir P. Boehmas (fabrikas „Zelm & Boehm“). 1900 m. įmonėje skaičiuota net 100 darbininkų¹⁴. Po J. Zelmo mirties 1910 m., fabriką perėmus Pauliui Boehmui, fiksuota 110¹⁵, 1912 m. – 112¹⁶ 1914 m. – 110 darbininkų¹⁷. Galime drąsiai teigti, kad XIX a. pab. – XX a. pr. buvo vienas produktyviausių fabriko gyvavimo etapų. Tą liudija ne tik išaugęs darbuotojų skaičius, bet ir išlikę Latvijos nacionalinėje bibliotekoje saugomi 1906, 1909 m. didelės apimties gamintų krosnių katalogai, atspindintys produkcijos įvairovę¹⁸. Žinoma, kad šiuo laikotarpiu fabriko produkciją Lietuvoje reklamavo ir platino „Vilniaus statybų biuras“, 1909 m. pristatęs ją Būsto įrengimo ir sodininkystės parodoje¹⁹.

Svarbūs šaltiniai, supažindinantys su koklių fabriko istorija, yra 1861–1926 m. Rygos adresų knygos. Nors fabriko istorijoje ir minėtame 1938 m. kataloge deklaruota, kad įmonė veikė nuo 1859 m., tačiau miesto adresų knygose ji pirmą kartą paminėta tik 1877 m.²⁰ Tai yra visiškai suprantama, nes koklius Zelmas pradėjo gaminti tik 1875 m.²¹ Jis kaip koklių fabriko savininkas dar kartą fiksuotas 1885 m. adresų knygoje, svarbu, kad joje įmonės lokacija nurodyta iki 1886 m. gaisro, t. y. Königsstraße 32²². 1898–1910 m. Rygos adresų knygų duomenimis, fabrikas vadinosi „Zelm & Boehm“. Jam vadovavo Johannas Friedrichas Zelmas ir Johanas Friedrichas Paulas Boehmas²³, nuo 1911 m. – Paulas Boehmas²⁴. 1926 m. Rygos adresų knygoje ir 1928 m. Latvijos ir Estijos prekybos ir pramonės kalendoriuje nurodoma, kad fabrikui vadovavo Paulas Boehmas vyresn. ir Paulas Boehmas jaunesn., fabriko adresas – Kr. Barona ielā 86/88²⁵. Įmonė Boehmų šeimai priklausė iki 1940 m.²⁶

Beveik visą koklių fabriko gyvavimo laiką produkcija buvo vežta ir pardavinėta dabartinės Lietuvos teritorijoje, tik XX a. 4 deš., kai jaunos Lietuvos Respublikos vyriausybė susirūpino vietinės pramonės plėtote, eksportas į Lietuvą nutrūko²⁷. Įvairių laikotarpių fabriko produkcijos randama visoje Lietuvos teritorijoje. Koklių spaudai atspindi skirtingus fabriko XIX a. II p. – XX a. I p. istorijos etapus.

Gipso, koklių ir kreidos fabrikus iki XIX a. pabaigos valdant I. C. Zelmui, koklių spauduose buvo atspindėta ši pramonės įmonių įvairovė. Laužytos konfigūracijos spauduose įrašyta: „I. C. ZELM / RIGA / GYPS-OFENKACHELN / SCHLEMMKREIDE / FABRIK.“ Koklis su tokiu spaudu rastas Šetekšnos dvaro (Kupiškio r.) teritorijoje ir saugomas Kupiškio etnografijos muziejuje [1 il.]. Fabrikui vadovaujant I. C. Zelmui buvo naudota dar viena – dvikalbė – spaudo konfigūracija „И. Х. ЦЕЛЬМЪ РИГА. / I. C. ZELM RIGA.“ Taip paženklinti koklių fragmentai buvo rasti Kurtuvėnų dvaro sodybos (Šiaulių r.) teritorijoje²⁸ ir saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriuje [2 a, b il.]. Daugiausia koklių randama su „ZELM – BOEHM / RIGA“ ženklu. Jie datuojami XIX a. pab. – XX a. 1 deš., kai fabriką valdė Johannas Friedrichas Zelmas ir Johannas Friedrichas Paulas Boehmas. Tokių koklių turi Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, privatūs kolekcininkai. Itin gražus pavyzdys iš Lančiūnavos dvaro (Kėdainių r.) pateko į Vytauto Didžiojo karo muziejų [3 a, b il.]. Žinoma, kad fabriko „Zelm & Boehm“ koklių krosnys stovėjo Kuršėnų dvaro rūmuose (Šiaulių r.)²⁹, Paudruvės dvaro (Joniškio r.) gyvenamajame name³⁰, Nemunėlio Radviliškio (miestelis Biržų r.) senojoje ambulatorijoje, Apytalaukio dvaro rūmuose (Kėdainių r.)³¹, Rinkūnų dvaro rūmuose (Kauno r.)³² ir kt. Tarpukariu fabrikui vadovavę Paulas Boehmas vyresn. ir Paulas Boehmas jaunesn. koklius žymėjo spaudu „PAUL BOEHM / RIGA“ [4 il.]. Taip ženklinti kokliai saugomi Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centre ir Ivano Luckevičiaus baltarusių muziejuje Vilniuje³³.