NOIKAS Izraelis (1940); Biržų rajono pramonės kombinato koklių dirbtuvė (XX a. 5–6 deš.?); Kauno statybinių medžiagų kombinato „Jiesia“ koklių cechas (XX a. 7–8 deš.)

1940 m. pradžioje (vasario 15 d.) buvo duotas principinis sutikimas, kad Bazilionų kaime, Padubysio vls., Šiaulių aps., būtų steigiama Izraelio Noiko koklių dirbtuvė¹. Tų pačių metų liepos mėnesį paskelbta apie suteiktą leidimą tokiai dirbtuvei įsteigti². Nežinoma, kas nutiko su dirbtuvės savininku ir pačia ja Antrojo pasaulinio karo metais. Pokariu Bazilionų kaimo koklių dirbtuvė prijungta prie Biržų rajono pramonės kombinato, tačiau kol kas nėra aiškios to aplinkybės. Šaltiniai liudija, kad nuo 1950 iki 1960 m. pramonės kombinate veikė ne koklių, bet molinių indų dirbtuvė, kuri gamino indus pagal valstybinį sąjunginį standartą TS 98-50³. Neglazūruotų koklių gamyba, kurią vykdė 5–7 darbininkai, pramonės kombinate fiksuota tik nuo 1960 m.⁴ 1962 m. pramonės kombinatas reorganizuotas į Buitinio aptarnavimo kombinatą, atrodo, kad koklių dirbtuvė perduota Biržų statybinių medžiagų įmonei, kuri 1964 m. ją vėl perdavė Kauno statybinių medžiagų kombinatui „Jiesia“⁵. Tapusi „Jiesios“ koklių cechu, Bazilionų dirbtuvė su 16–17 darbuotojų dar veikė ne mažiau nei dešimtmetį ir yra minima įvairiuose 1964–1968 m. „Jiesios“ dokumentuose⁶. Prie Kauno „Jiesios“ prijungus Bazilionų, Kybartų, Kuršėnų, Panevėžio ir Viekšnių keramikos ir koklių dirbtuves, 1967 m. duomenimis, kokliai gaminti tik Bazilionų ir Kybartų keramikos cechuose⁷, visuose kituose gaminta buitinė keramika. Tiksli Bazilionų cecho uždarymo data nenustatyta, tačiau žinoma, kad 1973 m. cecho vedėja G. Mockienė Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriui perdavė įmonėje gamintų terakotinės neglazūruotos produkcijos pavyzdžių (plokštinį bei kampinį koklius ir kelias karnizinių koklių dalis)⁸ [1 a, b – 4 a, b il.].