Pereiti prie turinio

OKUNECKIS (Окунецкий, Окуницкий, Okunieckis, Okunecas) Hiršas

(Ирш, Гирш, Giršas)

Hiršas Okuneckis kaip puodžius meistras įrašytas 1862–1899 m. abėcėliniame Kauno amatininkų sąraše1. Minimas 1883 m. Kauno katalikų-žydų puodžių-krosnininkų cecho meistrų ir samdomų darbininkų sąraše2. 1884 m. buvo tarp cecho narių, rinkusių vyresnįjį ir jo padėjėjus3. Įrašytas į 1893 m. cecho meistrų sąrašą4. 1900 m. minimas kaip Kauno amatininkas, užsiimantis puodžiaus amatu5. Turėjo sūnų Moišę Dovydą Okoneckį (Мовша Давид Гиршович Оконецкий), kuris 1893 m. įgijo atestatą baigęs puodžiaus amato mokymus6.

1900 m. Rusijos imperijos pramonės, prekybos ir žemės ūkio žinyne minimas H. Okuneckio koklių fabrikas, kuriame dirbo 8 žmonės7. 1903 ir 1907–1908 m. analogiškų žinynų duomenimis, jis fabriką valdė su Abraomu Rozalskiu. Be to, tuose leidiniuose nurodyta, kad fabrikas įsteigtas 1893 m., 1903 m. jame dirbo 4, 1907–1908 m. – 5 darbininkai8. 1910 m. fabrikui vėl vadovavo tik H. Okuneckis, jame dirbo 4 darbininkai, įmonė vadinta plytų fabriku, bet pagrindine produkcija buvę kokliai 9. Gal dėl įmonės mažumo ji neminėta 1912 ir 1914 m. Rusijos imperijos fabrikų žinynuose. Visgi atrodo, kad koklių gamybos H. Okuneckis nenutraukė, nes tarpukariu leidinyje Visa Lietuva fabrikas fiksuotas 1922, 1923 m. nurodant, kad įsikūręs Vilijampolės Slabadoje, M. Dvaro 53. 1922 m. minėta, kad gamino molinius indus10. Lietuvos Respublikos prekybos departamento 1930 m. kovo 20 d. Prekybos ir pramonės rūmams Kaune siųstame įmonių, kurios buvo užregistruotos 1919–1930 m. laikotarpiu, sąraše nurodoma, kad H. Okuneckio (tarpukario dokumentuose vadinamas Girša Okunecu) puodų ir koklių dirbtuvė užregistruota 1924 m. ir veikė Koklių g. 53 Vilijampolėje Kaune 11. Tais pačiais metais gegužės mėnesį H. Okuneckis ne tik padavė prašymą dėl koklių ir puodų dirbtuvės veikimo, bet ir Finansų ministerijos paprašė leidimo dirbtuvę modernizuoti pateikdamas modernizacijos projektą12. Užpildė anketą, kurioje nurodė, kad dirbtuvė veikia apie 40 metų, vadinasi, įsteigta 1884 m. (tais metais tapo Kauno puodžių-krosnininkų cecho nariu), įmonė veikia ištisus metus, joje darbuojasi 4 žmonės, darbas vyksta rankiniu būdu ir pagaminama 12 tūkst. koklių per metus13. Kitame dokumente dar papildyta, kad už tuos koklius gaunama 18 tūkst. litų14. Tokia pati rankinė gamyba ir 4 darbininkai fiksuoti ir 1934 m.15 Tarpukariu H. Okuneckis veikė tiek savarankiškai, tiek ir Simono Zalberio bendrovės „Kokliai“ sudėtyje. Atrodo, kad savarankiškai gaminti kokliai nebuvo ženklinti.

Šaltiniai

  1. KRVA, f. I-195, ap. 1, b. 88, l. 153. ↩︎
  2. Ibid., b. 40, l. 33v. ↩︎
  3. Ibid., b. 47, l. 71–86. ↩︎
  4. Ibid., b. 76, l. 157. ↩︎
  5. Ibid., b. 96, l. 19v. ↩︎
  6. Ibid., b. 148, l. 5v. ↩︎
  7. Вся Россия, 1900, p. 663. ↩︎
  8. Список фабрик и заводов европейской Россiи, 1903, p. 360; Адресная книга фабрично-заводской и ремесленной промышленности всей России, 1907–1908, p. 211. ↩︎
  9. Список фабрик и завoдов Россiи, 1910, p. 378. ↩︎
  10. Visa Lietuva, 1922, p. 352; 1923, p. 388. ↩︎
  11. LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 343; LCVA, f. 987, ap. 1, b. 458, l. 21. ↩︎
  12. LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 343, l. 1. ↩︎
  13. Ibid., l. 4. ↩︎
  14. Ibid., ap. 5, b. 247, l. 88. ↩︎
  15. Ibid., b. 125, l. 29. ↩︎