ZALBERIS Simonas (Зальбер Симон) / „S. Zalberis ir Co“ („С. Зальбер и Ко“) / „S. Zalberis ir bendrovė ‚Kokliai‘“ (1900–1940); Valstybinė koklių ir keramikos dirbtuvė Vilijampolėje (1940); Vilijampolės valstybinė koklinė (Valstybinis koklių ir keramikos fabrikas Vilijampolėje) (1941); Lietuvos TSR Kauno m. DŽDT VK Statybinių medžiagų, metalo ir medžio apdirbimo kombinato keramikos įmonė (1956–1958); Lietuvos TSR Kauno m. DŽDT VK Vietinio ūkio valdybos Statybinių medžiagų kombinato keramikos cechas (1959–1960); Lietuvos TSR Kauno m. DŽDT VK Vietinės pramonės valdybos Statybinių medžiagų kombinato „Jiesia“ keramikos cechas (1961); Lietuvos TSR Liaudies ūkio tarybos įmonių pramonės šakų valdybos Statybinių medžiagų įmonės „Jiesia“ keramikos cechas (1962–1964); Dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ Kauno keramikos cechas (nuo 1964)

Simono Zalberio veikla koklių gamyboje yra gana paini, iki šiol nėra aiškūs visi veiklos faktai. Kadangi jis neminimas XIX a. II p. Kauno krikščionių-žydų puodžių-krosnininkų cecho meistrų sąrašuose, galima spėti, kad buvo ne amatininkas, bet pirklys. Šios profesijos atstovai XIX a. pab. – XX a. pr. itin dažnai įsigydavo ar įsteigdavo pramonės įmones ir joms vadovaudavo.

XX a. 3–4 deš. įmonės „S. Zalberis ir bendrovė ‚Kokliai‘“ reklaminiuose skelbimuose nurodyta, kad pradėjo veikti 1900 m.¹ Tarp 1903 ir 1907 m. S. Zalberis veikė kartu su puodžiumi meistru Vulfu Kremeriu ir trumpą laiką kartu valdė koklių fabriką Vilijampolėje. Jie abu kaip savininkai minimi 1907–1908 m. Rusijos pramonės įmonių adresų knygoje, kur nurodyta, kad tuomet įmonėje dirbo 10 žmonių². Tačiau 1910 ir 1912 m. analogiškuose žinynuose S. Zalberis kaip fabriko savininkas nebeminimas³. Išlikusi 1910 m. koklių prekyvietės Kaune sąskaita liudija, kad S. Zalberis tais metais turėjo bendrovę „S. Zalberis ir Ko“⁴. Aišku, kad Kaune laikė įvairių fabrikų koklių sandėlį, bet galėjo vadovauti ir koklių gamybai, nes ši veikla fiksuota ir tarpukariu. Bendrovė „Zalberis ir Ko“, gaminusi ir pardavinėjusi „molinius puodus, indus ir koklines krosnis“, pirmą kartą eksponavosi 1924 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune⁵. 1925 m. parodoje prisistatė vienoje ekspozicijoje su Base Kremeriene, Hiršu (Giršu) Okuneckiu ir Aleksu Anoliku⁶. Visi šie koklių gamintojai, vadovaujami S. Zalberio, sudarė bendrovę „Kokliai“. Galima spėti, kad gaminę kiekvienas sau po nedidelį kiekį koklių (jie visi tarpukario Kauno žinynuose minimi atskirai), bet, kad išvengtų konkurencijos, jungėsi juos realizuodami. Tą liudija bendrovės reklaminiai skelbimai⁷ ir prisistatymai Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose⁸. 1934 m. Kauno apskrities pramonės įmonių surašyme Mikalinavos kaime minima koklių dirbtuvė, priklausiusi S. Zalberiui, A. Anolikui, Okuneckiams ir Kremeriui, turėjusi elektrinį variklį, gaminusi 100 tūkst. koklių už 80 tūkst. litų. Dirbtuvėje būta 18 darbininkų⁹. 1936 m. reklaminis skelbimas liudija, kad dirbtuvėje gaminti balti „berlynietiški“, majolikiniai ir terakotiniai kokliai. Be to, gaminti vazonai gėlėms, plytelės sienoms ir grindims bei moliniai vamzdžiai, turėtas gaminių sandėlis¹⁰. 1936 m. dirbtuvės „Zalberis ir bendrovė ‚Kokliai‘“ darbininkams buvo pastatyta valgykla¹¹, tai rodo, kad buvo rūpinamasi jų gerove. 1939 m. įmonės veikla turėjo klestėti, nes laikraštyje Darbas buvo paskelbtas reklaminis skelbimas, kviečiantis dirbti koklių formuotojais¹². 1939 m. Pramonės ir prekybos departamentas, atrodo, nedavė leidimo dar vienam S. Zalberio koklių ir keramikos dirbtuvės pertvarkymui. Tuomet fiksuota, kad įmonėje dirbo 22 darbininkai¹³. 1940 m. surašant duomenis apie Lietuvos įmonių garo katilus, pažymėta, kad S. Zalberio ir b-vės koklių dirbtuvėje Michalinavos kaime turėti 3 elektomotorai 5,5 HP, viena maišymo ir dvi šlifavimo mašinos¹⁴.

Įmonėje „S. Zalberis ir bendrovė ‚Kokliai‘“ pagaminta produkcija ženklinta spaudu „Š. (?) ZALBERIS IR B-VĖ / „KOKLIAI“ / KAUNAS“. Jei gaminys buvo iš šamotinio molio, šalia bendrovės spaudo būdavo pridedamas spaudas „ŠAMOTINĖ“ [1 a, b il.]. Koklių su dirbtuvės „S. Zalberis ir bendrovė ‚Kokliai‘“ spaudu randama visoje Lietuvos teritorijoje, ypač daug jų aptinkama Vidurio ir Vakarų Lietuvoje [2 il.].

Sovietams okupavus Lietuvą, S. Zalberio koklių dirbtuvė buvo nacionalizuota 1940 m. rugpjūčio 1 d.¹⁵ ir pervadinta į Valstybinę koklių ir keramikos dirbtuvę Vilijampolėje, Raudondvario pl. 22¹⁶. 1941 m. spalio 14 d. Valstybinio statybinių medžiagų pramonės tresto valdytojo įsakymu Nr. 35 pavadinimas pakeistas į Vilijampolės valstybinė koklinė¹⁷. Dar 1941 m. dokumentuose vartotas pavadinimas Valstybinis koklių ir keramikos fabrikas Vilijampolėje. Jis priskirtas antrai kategorijai, tuo metu dirbo 39 darbininkai ir 16 tarnautojų¹⁸. Vilijampolės valstybinė koklinė (Raudondvario g. 22) 1941 m. priklausė Kauno apygardos krašto ūkio inspekcijai¹⁹. LCVA saugomuose dokumentuose nurodoma, kad, nepaisant Antrojo pasaulinio karo sunkumų, 1942 m. vyko fabriko atnaujinimo darbai²⁰, yra nemažai informacijos apie fabriko veiklą 1942–1944 m.²¹

Neturime duomenų apie Vilijampolės valstybinės koklinės veiklą iš karto po karo, nes Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto (toliau – DŽDT VK) Požėlos rajono pramkombinato sudėtyje koklių įmonė neminima²². Tik nuo 1956 m., kai pramkombinatas imtas vadinti Lietuvos TSR Kauno m. DŽDT VK Statybinių medžiagų, metalo ir medžio apdirbimo kombinatu, jame atsiranda duomenų apie koklius ir molio indus gaminusią keramikos įmonę, kurios adresas – Raudondvario pl. 22²³. Tiesa, ten taip pat įrašyta, kad įmonės veiklos pradžia – 1946 m., tai patvirtina, kad buvusi S. Zalberio įmonė Vilijampolėje veikė praktiškai be pertrūkio. 1956–1958 m. kokliai žymėti spaudu „KAUNO M. STAT. MEDŽ. / METALO IR MEDŽIO APD. / KOMBINATAS / GOST A 890-49“²⁴ [3 il.].

Minėto pramonės kombinato sudėtyje dar buvo kalkių ir kreidos gamykla „Jiesia“, kurios pavadinimas nuo 1961 m. suteiktas ir visai įmonei²⁵. 1964 m. rugsėjo 10 d. kombinatas pervadintas į Lietuvos TSR Liaudies ūkio tarybos įvairių pramonės šakų valdybos Dailiosios keramikos gamyklą „Jiesia“. Prie jos prijungtos Bazilionų, Kybartų, Kuršėnų, Panevėžio ir Viekšnių keramikos ir koklių įmonės²⁶, jos tapo „Jiesios“ cechais, kuriuose imta daugiau orientuotis į meninę ir buitinę keramiką, bet ne į koklių gamybą.