ROLIS (Ralis, Rolas) Ruvinas ir LIPŠICIENĖ E., XX a. 4 deš.; Valstybinė koklių dirbtuvė Nr. 1 ir Nr. 2 Kuršėnuose (1940–1947); Kuršėnų rajono pramkombinato koklių dirbtuvė (1948–1963); Dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ Kuršėnų keramikos cechas (1964 – XX a. 8 deš.)

Atrodo, kad Ruvinas Rolis į koklių gamybą Kuršėnuose įsitraukė buvusiame Lipšico fabrike (dirbtuvėje?) XX a. 4 deš. Tą liudija 1933 m. telefono abonentų knygos reklaminis skelbimas, kur nurodoma, kad koklių dirbtuvės, kurioje gaminami įvairių spalvų kokliai, krosnių karnizai, plytos ir puodynės, savininkai yra R. Rolis ir E. Lipšicienė. R. Rolio koklių dirbtuvė Kuršėnuose minima ir 1934–1935 m. Informacinėje knygoje.¹ R. Rolio ir E. Lipšicienės dirbtuvės plokštinis baltai glazūruotas koklis, aptiktas Klaipėdos senamiesčio namo krosnyje, dabar saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (GEK 23636) [1 il.]. Apie du įmonės savininkus liudija ir kita spaudo konfigūracija „KURŠĖNŲ / KOKLIŲ / dibtUVė / R ir L“, nors kol kas neaišku, kuriam veiklos periodui reikėtų jį priskirti. Jis aptiktas Gerardo Bagdonavičiaus namo Šiauliuose krosnies koklyje, koklių fragmentų su tokios konfigūracijos spaudais rasta ir 2013 m. kasinėjant Kurtuvėnų dvaro ratinės teritoriją², saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriuje³ [2 il.]. Rozalime, arba Lygumuose, (Prienų r.) rastas trečios konfigūracijos du savininkus nurodantis koklio spaudas („KURŠĖИAI / ROL. ir E. / LIPŠIČĖИĖ / 1“)⁴ [3 il.]. Koklio fragmentas su šiuo spaudu aptiktas ir 2008 m. kasinėjant Kurtuvėnų dvaro sodybą⁵.

Ilgainiui R. Rolis (Rolas) pradedamas minėti kaip pagrindinis įmonės savininkas. Dirbtuvė veikė Vilniaus g. 28 name, o koklius žymėjo ženklu „KOKLIŲ DIRBTUVĖ / KURŠĖИAI / R. ROLIO“ [4 il.]⁶. Atrodo, kad R. Rolis, tapęs vieninteliu savininku, dirbtuvės oficialiai neįteisino arba jai buvo uždrausta veikti dėl kurio nors darbo saugos pažeidimo, nes, LR pramonės ir prekybos departamentui 1939 m. lapkričio mėnesį atliekant Kuršėnų miesto įmonių patikrinimą, tarp neturinčių leidimų minima R. Rolio koklių dirbtuvė, įsikūrusi Vilniaus g. 28. Patikros dokumente nurodyta, kad įmonėje dirbo 24 darbininkai, dirbtuvėje veikė 2 krosnys, motoras 15 AJ, presas ir maišyklė⁷. 1940 m. sudarant įmonių, turinčių garo katilus, savininkų sąrašą, prie Kuršėnuose veikusios R. Rolio koklių dirbtuvės yra prierašas, kad apie techniką „žinių nėra“⁸. Sunku pasakyti, kodėl atsirado toks įrašas: gal dirbtuvė tuo metu nebuvo patikrinta?

Sovietams okupavus Lietuvą, Kuršėnuose veikusi koklių dirbtuvė buvo nacionalizuota 1940 m. rugpjūčio 16 d.⁹ ir įtraukta į Valstybinio statybinių medžiagų pramonės tresto sudėtį. 1941 m. įvairių nacionalizuotų įmonių ir fabrikų etatų sąrašuose minima Valstybinė koklių dirbtuvė Nr. 1 ir Nr. 2 Kuršėnuose¹⁰. Iš trestui pateiktų duomenų apie įmonėje 1941 m. pirmą pusmetį turėtą ir parduotą produkciją matyti, kad čia gaminti 25 × 20,5 cm formato terakotiniai kokliai, Berlyno formato (25,5 × 22,5 cm ir 23,5 × 25 × 5 cm) kokliai, glazūruoti ir neglazūruoti 14 × 21 cm kokliai, vadinami kvadratelėmis, įvairių dydžių (nuo 46 iki 50 cm) karnizai (pvz., viršutiniai Nr. 6 – 45,5 × 11 cm, Nr. 10 – 49 × 15,5 cm; apatiniai Nr. 11 – 47,5 × 9,5 cm)¹¹. Nacionalizuotos įmonės kokliai imti žymėti ženklu „VALSTYBINĖ / KOKLIŲ DIRB. / KURŠĖNAI“ [5 il.]. Vienas tokių saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje¹², tokių koklių turi ir privatūs kolekcininkai.

Šiaulių regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai liudija, kad Valstybinė koklių dirbtuvė Nr. 1 ir Nr. 2 Kuršėnuose pokariu, 1948 m., buvo prijungta prie Kuršėnų rajono pramkombinato¹³. Tai patvirtina H. Manto g. name Klaipėdoje išrenkant krosnį rastas koklis su spaudu¹⁴. Horizontalaus stačiakampio formos koklio ženkle įspausta „KURŠĖͶŲ R-ͶO / Prumkombinato / Koklių dirbtuvė“ [6 il.].

1948 m. įsteigus Kuršėnų rajono pramkombinatą, tų metų įstatuose tarp kitų įvairių veiklų (plataus vartojimo gaminių) buvo numatyta ir molinių indų gamyba¹⁵. Atrodo, kad tą gamybą nedideliais kiekiais vykdė buvusi Valstybinė koklių dirbtuvė Nr. 1 ir Nr. 2, nes tais pačiais 1948 m., atliekant gamybos priemonių perdavimą pramkombinatui, buvo suregistruotas Koklių-indų dirbtuvės ir Koklių dirbtuvės Nr. 2 nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas¹⁶. Svarbu atkreipti dėmesį, kad iki 1950 m. Kuršėnų rajono pramkombinato dokumentuose koklių gamyba neminima, fiksuota tik nedidelių kiekių molinių indų gamyba. Atrodo, kad kokliai kurį laiką negaminti dėl visą šalį ir įvairias koklių gamybos įmones pokariu kamavusių bėdų: specialistų ir kuro trūkumo, įrangos nusidėvėjimo¹⁷. 1949 m. gruodžio 31 d. patikrinimo metu Kuršėnų pramkombinate fiksuoti kelių rūšių (lėkštės, puodukai, dubenys (bliūdai), ąsočiai, puodai, naktiniai puodai, makitros) skirtingos talpos indai ir nurodytos jų kainos [žr. lentelę]¹⁸.

1950 m., siekiant plėtoti statybinių medžiagų gamybą Kuršėnų pramkombinate, nuspręsta panaudoti turėtos koklių dirbtuvės gamybinį pajėgumą. Todėl buvo išleistas įsakymas iki 1950 m. lapkričio 1 d. suremontuoti ir darbui parengti dirbtuvę atliekant tokius darbus: suremontuojant formavimo įrenginį, atstatant džiovyklas ir degimo krosnį. Buvo įsakyta iki metų pabaigos pagaminti 10 tūkst. glazūruotų koklių „prisilaikant GOST’o išmierų ir kainų“¹⁹. Nors dokumente nenurodytas tikslus koklių valstybinis sąjunginis standartas (GOST’as), tačiau žinoma, kad šiems gaminiams įprastai buvo taikomas standartas, turėjęs numerį 3742-47. Nuo 1954 m. Kuršėnų rajono pramkombinato dokumentuose jis kartkartėmis minėtas.

Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad pramkombinato valdyba 1950 m. įsikūrė Vilniaus g. 28 Kuršėnuose, t. y. koklių dirbtuvės patalpose²⁰. Nuo 1950 m., pristatant pramkombinato veiklą ir gaminius, jau buvo minimos koklių dirbtuvė, kurioje įvairiu laiku dirbo nuo 12 iki 27 darbininkų, ir molinių indų dirbtuvė, kurioje darbavosi nuo 1 iki 3 darbininkų²¹. 1951 m. buvo rūpintasi koklių dirbtuvės išplėtimu ir molio maišymo mechanizavimu, o indų dirbtuvę nurodyta aprūpinti glazūra ir dažais²². 1951 m. koklių dirbtuvės vedėjas buvo Juozas Milvydas²³, 1961 m. – Jonas Vertelis²⁴.

1952 m. sausio 2 d. atliekant pramkombinato gaminių inventorizaciją, pateikti duomenys apie tuo metu gamintų koklių ir indų rūšis, jų savikainą bei pardavimo kainas²⁵ [žr. lentelę].

Dar vienas 1952 m. sausio 1 d. dokumentas patvirtina, kad dirbtuvėje gaminti tiesūs, kampiniai ir karniziniai kokliai kvadratelės, surašytame rašte vadinti „kvadračiukais“²⁶, vadinasi, tuo metu dar iš esmės tęsta tarpukario gamybos tradicija. 1953 m. keičiantis pramkombinato direktoriams ir darant inventorizaciją, be jau minėtų keraminių indų, nurodyta, kad gamintos peleninės su meška ir peleninės Pasaga²⁷. 1954 m. techniniame pramoniniame finansiniame plane įrašyta, kad numatyta gaminti koklius GOST 3742-47²⁸. 1955 m. gamybos planuose pasižadėta, kad kokliai bus leidžiami pagal du valstybinius sąjunginius standartus: GOST 3742-47 ir GOST 119-54x, moliniai indai – TS 98-50 standarto²⁹. 1957 m. dokumentuose vėl fiksuojama, kad kokliai leisti 3742-47 standarto³⁰. 1961 m. Kuršėnų koklių dirbtuvėje įrengti koklių formavimo presai³¹. Kuršėnų koklių dirbtuvės koklių su įspaustais valstybiniais sąjunginiais standartų numeriais nerasta.

1962 m. Kuršėnų rajono pramkombinatas buvo pertvarkytas į Buitinio aptarnavimo kombinatą. 1964 m. Kuršėnų koklių ir indų dirbtuvė prijungta prie Kauno statybinių medžiagų įmonės „Jiesia“, kuri netrukus buvo pervadinta į Dailiosios keramikos gamyklą „Jiesia“. Kuršėnų įmonė, tapusi „Jiesios“ keramikos cechu, ilgainiui vėl ėmė specializuotis buitinės keramikos ir vazonų gamyboje. 1965–1968 m. „Jiesios“ gamyklos dokumentuose nurodyta, kad Kuršėnų keramikos ceche dirbo 21–22 darbuotojai, gaminta buitinė keramika³². 1975 m. dokumente cechas vadinamas Kuršėnų vazonų cechu³³.