ŠIMBERGAS L. ir KRENGELIS G. (koklių fabrikas, 1937–1940); Valstybinis K. Mažeikos vardo koklių fabrikas (1940); Kybartų valstybinė koklinė (1941); Kybartų koklių dirbtuvė (1945); Kauno dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ keramikos cechas (nuo 1964)

Kybartuose, Rambyno g. 4, įsikūręs L. Šimbergo koklių fabrikas pirmą kartą paminėtas tarp pramonės įmonių, kurios Vilkaviškio apskrityje gavo leidimus veikti 1937–1938 m. Fabrike tuomet dirbo 2 tarnautojai ir 25 darbininkai. Įmonės darbo našumą didino dyzelinis motoras 25 PS, dirbo 27 darbininkai¹. Apie savo veiklą 1939 m. pradžioje pasiskelbė laikraštyje Darbas ir pateikė dar šiek tiek daugiau duomenų. Iš žinutės aiškėja, kad L. Šimbergo koklių fabriko (dirbtuvės) valdytojas buvo Kumfertas, nurodyta, kad tuomet dirbo tik 18 darbininkų, iš kurių 10 formuotojų, uždirbančių po 5–10 Lt per dieną². Tarp įmonių, kurios 1940 m. pradžioje turėjo susimokėti už garo katilus, paminėta ir L. Šimbergo koklių dirbtuvė Kybartuose. Dokumente nurodyta, kad joje buvo dyzelinis variklis 25 AJ, veikė 2 krosnys, užimančios 2,3 × 6,0 m plotą, turėta molio minkymo mašina, šamoto malūnas ir glazūros malūnėlis³.

1940 m. rugpjūčio 13 d. fabrikas buvo nacionalizuotas⁴ ir jau 1941 m. sausio mėnesį vadintas Valstybiniu K. Mažeikos vardo koklių fabriku. Tiesa, 1940 m. lapkričio mėnesio Amerikos lietuvių laikraštyje Darbininkas rašyta, kad fabrikas Kybartuose priklausė L. Šimbergui ir Kreingeliui (Krengeliui), o ne Kumfertui⁵, nacionalizuotų įmonių sąraše fabriko savininkais nurodomi I. Šimbergas ir G. Krengelis⁶. 1941 m. pradžioje Valstybinis K. Mažeikos vardo koklių fabrikas, vykdydamas Valstybinio statybinių medžiagų pramonės tresto nurodymus, pateikė duomenis apie turimą produkciją ir jos pardavimus. Iš tų dokumentų žinome, kad fabrike gaminti glazūruoti ir neglazūruoti kokliai bei krosnių karnizai, kurių formatai surašyti lentelėje⁷.

Neglazūruoti kokliai, cm	Glazūruoti kokliai, cm
Kokliai – 21 × 24	Kokliai – 21,5 × 24,5 cm
Kampai – 21 × 24 × 10,5	Kampai – 21,5 × 24,5 × 10,75
Vidurinė karnizo dalis 41,5 × 11	Vidurinė karnizo dalis 25,5 × 11,5
Karnizo kampas – 41,5 × 11 × 8	Karnizo kampas – 25,5 × 11,5 × 11,5
Kamštis – 14,5 × 14,5	Kamštis – 14,5 × 14,5
—	Tiesūs ir kampiniai kokliai – 24,5 × 12
—	Tiesūs ir kampiniai karnizai – 25 × 12

1941 m. sausio mėnesį, inventorinant fabriko pastatus, fiksuota, kad jam priklausė du dviaukščiai mūriniai pastatai: vienas skirtas kokliams formuoti ir degti, antrojo pirmame aukšte buvo mašinos, o antrajame – gyvenamieji butai ir koklių formavimo skyrius. Fabrikas turėjo mūrinį sandėlį kokliams laikyti ir medinį – malkoms⁸.

Krašto ūkio generalinis tarėjas 1941 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 73 nurodė dar kartą pervadinti nacionalizuotas įmones, priklausančias Statybinių medžiagų pramonės trestui. Valstybinis K. Mažeikos vardo koklių fabrikas Rambyno g. 4 Kybartuose pavadintas Kybartų valstybine kokline⁹. Įmonė pagal etatų skaičių priskirta trečiajai kategorijai (iš viso būta keturių): joje tuomet dirbo 54 darbininkai ir 12 tarnautojų¹⁰.

Kybartų koklių įmonė aktyviai veikė Antrojo pasaulinio karo metais. Tai liudija išlikę 1942–1944 m. dokumentai, kuriuose fiksuota apie gaminių pardavimą ir kitus organizacinius reikalus¹¹. Fabrike, be glazūruotų, neglazūruotų ir terakotinių koklių, krosnių karnizų ir rozečių, gaminti puodai su ąselėmis ir be jų, ąsočiai, puodukai, dubenėliai, peleninės ir plytelės¹². Žinoma, kad 1943 m. fabriko vedėju buvo Stasys Štaras, o meistru – Jonas Kašauskas¹³.

Vietos gyventojas mokytojas Albinas Sakalauskas knygoje Mano Kybartai rašo, kad po karo dar kurį laiką įmonėje gaminti kokliai ir ji vadinta Kybartų koklių dirbtuve, bet ilgainiui nuo 1964 m. ji ėmė veikti kaip Kauno „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas, kuriame koklių gamybos atsisakyta¹⁴. Tačiau „Jiesios“ 1964–1968 m. dokumentai liudija, kad kokliai Kybartų keramikos ceche vis dar gaminti¹⁵.