MEREINAS Abelis, Benjamino (Мерейно Абель Беняминович), LIBAS Evelis, Leibos (koklių fabriko savininkai, 1895 m. – XX a. 2 deš.)

Pirklių Abelio Mereino ir Evelio Libo valdytas fabrikas buvo vienas didžiausių ir pajėgiausių XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniuje¹.

Apie tai, kad A. Mereinas Vilniuje dar XIX a. IV ketv. prekiavo įvežtiniais kokliais, žinoma iš 1882 m. pirklio prašymo Vilniaus amatų valdybai užtarti jį prieš Vilniaus katalikų puodžių cecho meistrus, kurie draudė gyventojams iš jo pirkti koklius, o perkančiuosius gąsdino, kad turės mokėti 5 rub. baudą už krosnies iš įvežtinių koklių pastatymą². Konfrontacija su puodžių cecho meistrais neleido Mereinui įsitvirtinti rinkoje iki pat Cechų sistemos panaikinimo 1893 m., iki tol žinučių apie Mereino valdytą fabriką neaptikta. Tiesa, fabriką pradėjus valdyti E. Libui, nuo 1910 m. fabriko reklaminėse žinutėse ir leidiniuose Visas Vilnius teigta, kad įmonė įkurta 1885 m.³, tačiau tai greičiausiai buvo reklaminis triukas, noras patraukti pirkėjus patikimos, seniai veikiančios įmonės įvaizdžiu.

Archyviniuose dokumentuose nurodyta, kad A. Mereino ir E. Libo fabriko steigimo pradžią galima laikyti 1894 m., kai Vilniaus gubernijos valdybai buvo pateiktas prašymas turėtame nuosavame sklype Tambovo ir Archangelsko gatvių kampe (dab. A. Vivulskio g.), kur dominavo mediniai pastatai, statyti dviaukštį mūrinį fabriko pastatą su mansarda ir žibaliniu varikliu⁴. 1895–1896 m. vyko projekto derinimo procedūros ir statybos darbai, o 1897 m. valdžios prašyta leidimo įmontuoti modernesnį garu varomą koklių gaminimo mechanizmą⁵. Būtent ši jau 1897 m. įvykdyta gamybos modernizacija leido fabrikui XX a. pradžioje tapti lyderiu ir nukonkuruoti kitas tą pačią produkciją gaminusias miesto įmones. Būdami ne tik fabrikantais, bet ir pirkliais, 1898 m. A. Mereinas ir E. Libas tarp Vilniaus prekeivių įrašyti kaip turintys koklių, židinių ir krosnių parduotuvę Tiškevičiaus name Pylimo g.⁶

Pirkliai A. Mereinas ir E. Libas fabrikui kartu vadovavo nuo XIX a. pab. iki XX a. 1 deš. 1899 m. Vilniaus parodoje jų produkcija apdovanota Didžiuoju sidabro medaliu, krosnys ir židiniai gaminti pagal naujausius Paryžiaus ir Berlyno pavyzdžius, kokliai buvę Berlyno ir Varšuvos formatų, metalinės krosnių dalys gamintos jų pačių įkurtoje šaltkalvių dirbtuvėje. Fabrikas gamino ir sodų papuošimus: tumbas, vazas, skulptūras. Be to, informuota, kad turėjo kontorą ir sandėlį ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje⁷. Iš išlikusių krosnių galima spręsti, kad fabriko produkcija realizuota ir Sankt Peterburge bei jo apylinkėse⁸.

XX a. pr. A. Mereino ir E. Libo fabrikas buvo gana pajėgus: 1902 m. jame dirbo 52 žmonės⁹, 1903–1908 m. skaičius išaugo iki 97¹⁰.

Nuo 1910 m., manytina, A. Mereinui mirus, fabriką ėmė valdyti vienas E. Libas. Fabrikas ir toliau minėtas tarp pajėgiausių Rusijos imperijos koklių gamintojų. 1912 m. žinyne įmonės savininke nurodyta Nina Libo (tikriausiai E. Libo žmona). Metinė apyvarta – 30 tūkst. rub., darbininkų – 35¹¹. 1914 m. žinyne kartoti 1903–1908 m. duomenys: savininkas E. Libas, metinė apyvarta – 30 tūkst. rub., darbuotojų – 97¹². Atrodo, kad po Pirmojo pasaulinio karo fabriko veikla nutrūko, nes 1924 m. reklaminėje žinutėje jis jau vadinamas „buvusiu E. Libo fabriku“¹³. E. Libui vadovaujant fabrikui, buvo išleisti du produkcijos katalogai¹⁴.

Įmonės veiklą, savininkų kaitą liudija išlikę trijų pavidalų spaudai kokliuose, ypač gausiai randamuose Vilniuje ir jo apylinkėse¹⁵, koklių su spaudais turi ne vienas Lietuvos muziejus¹⁶. Anksčiausias žinomas spaudas yra minėto naujo modernaus garo varikliu aprūpinto fabriko žymuo, todėl jį galima datuoti 1897–1905 m. Spaudo tekstas nurodo, kad tai bendra A. Mereino ir E. Libo garu varoma koklių gamykla Vilniuje („ПАРОВОЙ ГОНЧАРНЫЙ ЗАВОДЪ / ТОВАРИЩЕСТВА / А. МЕРЕЙНО И Е. ЛИБО / ВИЛЬНА“) [1 il.]. Galima spėti, kad trumpu lenkišku įrašu „MEREINO & LIBO / WILNA“ gaminius fabriko savininkai pradėjo žymėti nuo 1905 m., kai carinės Rusijos valdžia panaikino draudimą rašyti lotyniškais rašmenimis, tai truko iki Mereino mirties 1910 m. [2 il.]. 1910 m., kai fabriko savininkais tapo vien tik Libo šeimos nariai¹⁷, produkciją pradėta ženklinti spaudu „FABRIK LIBO / WILNA“ [3 il.].