TRINAPOLIO plytinė ir koklinė (1936–1939); Trinapolio keramikos įmonių susivienijimas (1939–1940); Akcinės bendrovės „Statyba“ Trinapolio plytinė (1940); Valstybinė plytinė ir koklinė Nr. 2 Vilniuje (1941); Valstybinė plytinė ir koklinė „Statyba“ (1942–1944)

Įmonė, pradėjusi veikti prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaip plytinė, dėl įvairių ekonominių ir politinių priežasčių ėjo iš vienų rankų į kitas, ne kartą keitė pavadinimą bei gamintos produkcijos pobūdį. Pirmasis jos savininkas buvo pilietis Gordonas, 36 metams išsinuomojęs sklypą iš stačiatikių vienuolyno ir pasistatęs jame plytinę. Tarpukariu Vilniui atsidūrus Lenkijos sudėtyje, sklypas su plytine dėl nesumokėtų mokesčių 1936 m. perėjo Lenkijos iždo nuosavybėn. Būtent tuomet šią plytinę, priskirtą Lenkijos kariuomenės reikalų ministerijai, iki 1941 m. išsinuomojo lenkų kariuomenės kapitonas inžinierius Ziemowitas Radgowskis¹, pradėjęs gaminti ne vien plytas, bet ir koklius bei drenažui skirtą produkciją, įmonę pavadino Trinapolio plytine ir kokline (Cegielnia Trynapolska i kaflarnia). Šį veiklos etapą atspindi 1938 m. reklaminės žinutės miesto adresų knygose ir pramonės bei prekybos įmonių žinynuose, kuriuose įmonė apibūdinama kaip pirmoji krikščioniška įmonė, gaminanti plytas statyboms ir koklius krosnims, taip pat drenažui skirtą produkciją. Ji buvo įsikūrusi Mickevičiaus g. 19-6, jos savininkas – inžinierius Z. Radgowskis². 1936–1939 m. įmonės veiklos laikotarpį paliudija privačioje kolekcijoje saugoma peleninė su užrašu „FABRYKA / KAFLI / CEGŁY / W. WILNIE / TRYNAPOL“ [1 il.]. 1939 m. fabrikas tapo gamybiniu susivienijimu ir pervadintas į „Trinapolio“ keramikos įmonių susivienijimą (Spólka „Trynapolskie Zakłady Ceramiczne“), veikė Kalvarijų g. 145³.

Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, LR pramonės ir prekybos departamentas turėjo nemažai vargo išsiaiškinant šios įmonės buvusią juridinę priklausomybę ir 1940 m. „Trinapolio“ plytinė priskirta LR finansų ministerijai. 1940 m. balandžio 29 d. šią plytinę 10-čiai metų išsinuomojo Kaune veikusi Akcinė bendrovė „Statyba“, kuri planavo Vilniuje pagaminti 3–3,5 mln. plytų, taip pat gaminti koklius. 1940 m. liepos mėn. „Trinapolio“ plytinė atnaujino darbą ir įmonės dokumentai žymėti spaudu „Akc. B-vė „STATYBA“ / Trinapolio plytinė / Kalvarijų g-vė 145. Tel. 19-92“⁴ [2 il.].

Trinapolio plytinė minėta LR prekybos, pramonės ir amatų rūmų 1938–1940 m. sudarytuose Vilniaus ir Vilniaus krašto įmonių sąrašuose nurodant, kad joje dirbo 50 darbininkų ir 6 administracijos darbuotojai⁵. Be to, ji fiksuota 1940 m. Lietuvos telefonų abonentų knygoje⁶. Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, 1941 m. plytinė nacionalizuota, jos pavadinimas pakeistas į Valstybinę plytinę ir koklinę Nr. 2 Vilniuje⁷. Jai pagal darbininkų ir tarnautojų skaičių skirta III kategorija (iš keturių). Tuomet įmonėje dirbo 135 darbininkai ir 19 tarnautojų⁸. Antrojo pasaulinio karo metais įmonė vadinta Valstybine plytine Nr. 2 „Statyba“ arba Valstybine plytine ir kokline „Statyba“⁹, tai rodo, kad ir tuomet buvo akcinės bendrovės „Statyba“ sudėtyje. Apie įmonės veiklą po Antrojo pasaulinio karo duomenų nerasta.