TEICHERTAS Carlas vyresn., 1830–1871 (fabrikas, XIX a. 7 deš. – XX a. 5 deš.)
(Teichert Carl sen.)
Remiantis vokiečių tyrėjų publikacijomis1, žinoma, kad būdamas 21 metų amžiaus puodžius Carlas Teichertas 1851 m. atvyko į Meiseną ir labai greitai įgijo miestiečio privilegijas, 1854 m. vedė cecho meistro dukterį, įsigijo namus ir 1857 m. įsteigė nuosavą dirbtuvę. Tais pačiais metais susipažino su karališkųjų porceliano manufaktūrų skulptoriumi Gottfriedu Heinrichu Melzneriu, kuris eksperimentavo tobulindamas keraminę glazūrą, siekdamas, kad ji netrūkinėtų nuo karščio. 1855 m. tokia glazūra buvo išgauta ir patentuota.
1863 m. C. Teichertas pastatė modernų koklių fabriką „Meißner Ofen- und Porzellafabrik“, greitu laiku gausia kokybiška įmonės produkcija prekiauta ne tik mieste, bet ir visoje Vokietijoje, gaminiai pardavinėti Čekijoje ir Moravijoje. 1871 m. įmonėje dirbo 150 žmonių. Siekdamas pritraukti daugiau kapitalo, C. Teichertas sujungė daugiau įmonių ir steigė akcines bendroves. Deja, 1871 m. jis žuvo Prancūzijoje per nelaimingą atsitikimą, fabrikanto našlė buvo priversta parduoti vyro įmonę, nes nebuvo sutvarkyti dokumentai, o vyriausias sūnus Carlas Teichertas jaunesn., tuomet buvęs tik šešiolikos, negalėjo perimti tėvo įmonės. 1872 m. parduota įmonė pavadinta „Meißner Ofen- und Schamottwaren-Fabrik vormals Carl Teichert AG“, jos valdyme Carlo Teicherto vyresn. šeimos nariai nebedalyvavo. Nuo 1880 m. įmonė gamino daugiausia buitinį porcelianą ir netgi pradėjo konkuruoti su karališkąja porceliano manufaktūra. Gaminta ir dekoratyvinė keramika, sienų ir grindų plytelės. Kokliai tesudarė nedidelę dalį įmonės produkcijos.
Tik per Carlo Teicherto brolio Ensto Teicherto taip pat plėtotą koklių gamybos verslą Carlo Teicherto jaunesn. sūnui Rudolfui Teichertui XX a. pr. vėl pavyko sugrįžti į senelio įsteigtą įmonę ir įsidarbinti techniniu direktoriumi.
Lietuvoje randami kokliai yra pagaminti jau po C. Teicherto mirties veikusiuose fabrikuose, nes spauduose įprastai yra įrašas „Vormals C. Teichert“, reiškiantis „buvęs C. Teicherto“ fabrikas.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomi „marmurine“ glazūra dengti kokliai, kurie ženklinti ovalios formos spaudu „MEISSNER / OFEN u[nd] PORZELLANFABRIK / vormals / C. TEICHERT / MEISSEN“ [1 a, b il.]. Įdomu, kad tos pačios krosnies kiti kokliai paženklinti spaudu su trumpesniu įrašu: „MEISSNER OFEN u[nd] PORZELLANFABRIK“ [2 a, b il.]. Gaminiai gali būti datuojami XIX a. pab. – XX a. pr. Šiame muziejuje saugomi dar keli XX a. 3–4 deš. kokliai2 su spaudais „MEISSNER OFEN u[nd] PORZELLANFABRIK/ VORM. / C. TEICHERT / MEISSEN/ VERBANDS-FABRIK“ [3 il.]. Veliuonos dvaro (Jurbarko r.) rūmuose rastas Meisene pagamintas art deco stiliaus koklis su spaudu „MEISSNER / C / TEICHERT-OFEN“ [4 a, b il.] kol kas tik hipotetiškai priskiriamas buvusio Carlo Teicherto fabriko produkcijai. To paties fabriko koklių krosnis kadaise stovėjo Timsrių (Pagėgių r.) mokykloje3 [5 il.].
Šaltiniai
- Teichert, Somag & Saxonia. Vor 135 Jahren wurde die erste Ofenfabrik in Meißen gegründet. Beiträge zur Geschichte der Keramikproduktion in Meißen and Ausstellungskatalog, Meißen, 1998; Karl B. Thomas, „Carl und Ernst Teichert und die keramische Industrie in Meissen“, in: Sächsische Heimatblätter, 2018, Nr. 1, p. 49–54. ↩︎
- MLIM, GEK 24792 ir 27520. Apie šiuos koklius rašyta: Dalia Klajumienė, „Koklių pasiūla ir gamintojai Klaipėdos krašte XIX a. antrojoje pusėje –XX a. pirmojoje pusėje“, in: Archaeologia urbana I. Koklinių krosnių fenomenas: tarp praktinės naudos ir kultūrinės tradicijos, 2022, p. 37–71. ↩︎
- Už informaciją apie koklį su spaudu ir jo nuotrauką dėkoju Kęstučiui Zdanevičiui ir Raimondai Nabažaitei. ↩︎
Produkcijos ženklinimas / iliustracijos