TEICHERTAS Ernstas (Teichert Ernst), 1832–1886; TEICHERTAS Christianas (Teichert Christian), 1862–1904; TEICHERTAS Karlas (Teichert Karl), 1871–1911; TEICHERTAS Ernstas (Teichert Ernst), 1891–1937

Vokiečių tyrėjų publikacijos¹ atskleidžia, kad puodžius Ernstas Teichertas, Carlo Teicherto brolis, į Meiseną atvyko XIX a. 6 deš. ir iki 1868 m. meistru dirbo brolio įmonėje. 1859 m. vedė, bet žmona mirė 1866 m., palikusi E. Teichertą su trimis mažamečiais vaikais. Tai vertė našlį skubiai ieškotis naujos žmonos, ja tapo Teresė Richter, Meiseno karališkosios porceliano manufaktūros darbininko Johano Gotlobo Richterio dukra.

E. Teichertas koklių gamybos istorijoje žinomas kaip dviejų fabrikų įkūrėjas. Pirmosios įmonės steigimas, manoma, buvo įkvėptas brolio C. Teicherto sėkmės koklių gamybos versle. E. Teichertas 1868 m. įkūrė analogišką koklių ir keramikos įmonę (Ofen- und Thonwarenfabrik) dešiniajame Elbės krante, Cölno kaime. Tačiau ją Teichertas vienas valdė vos 4 metus ir 1872 m., fabrike dirbant 74 darbuotojams, įmonė tapo akcine bendrove „Sächsische Ofen- und Chamottewaaren-Fabrik vormals Ernst Teichert“. 1873 m. E. Teichertas šiame fabrike liko technikos direktoriumi ir stebėtojų tarybos nariu.

1884 m. E. Teichertas pradėjo statyti naują fabriką Meisene, netoli geležinkelio. 1885 m. pabaigoje įmonė jau veikė, buvo įtraukta į komercinį registrą kaip „Ernst Teichert, Cöln-Meißen“ ir gamino daugiausia porcelianinius indus. Po E. Teicherto mirties 1886 m. verslą perėmė jo sūnus Christianas Teichertas, būtent jis, šalia porcelianinių indų, pradėjo gaminti koklines krosnis.

1904 m. Christianui Teichertui mirus, iki 1911 m. įmonę valdė jo brolis Karlas, o po pastarojo mirties, fabrikas atiteko Christiano vyriausiajam sūnui Ernstui Teichertui. Tačiau jo veikla nebuvo sėkminga ir 1923 m. įmonę teko perleisti abiejų šeimos šakų (Carlo Teicherto ir Ernsto Teicherto) akcinei bendrovei (AG) „Teichert-Werke“, kurioje technikos direktoriumi dirbo jo pusbrolis Rudolfas Teichertas (1879–1956). 1946 m. akcinė bendrovė buvo nacionalizuota, bet Rudolfas liko joje dirbti.

Tai, kad E. Teicherto įkurtų fabrikų produkcija buvo eksportuojama į Lietuvos teritoriją, liudija reklaminės žinutės XX a. pr. šalies periodinėje spaudoje, kuriose skelbiama, kad parduodamos Cöllno-Meiseno fabrikų akcinės bendrovės „Saxonia“ (Cölln-Meissner Ofenfabrik „Saxonia“ G.m.b.H.), kurios valdytojas nuo 1911 m. buvęs Ernstas Teichertas, krosnys². Šio fabriko istorizmo stiliaus krosnys stovėjo Vilkėno dvaro (Šilutės r.) rūmuose, deja, išgriautos XX a. pab. – XXI a. pr. Randami pavieniai kokliai, signuoti dviejų tipų spaudais. Pirmajame įrašyta „Cölln-Meissner-Ofenfabrik / ,Saxonia‘“ [1 il.], antrajame – „Ernst Teichert. Cölln-Meissen“ [2 il.]. Koklių su antro tipo spaudu rasta ir Rusnėje³. Prie abiejų paminėtų signatūrų dar yra įspausta didelė specifinio šrifto „E“ raidė. Remiantis pilnai signuotais pavyzdžiais, surasti aukštos kokybės kokliai ar dekoratyvinės koklinių krosnių dalys, turinčios jau minėtą „E“ raidę, hipotetiškai priskiriamos Ernsto Teicherto Cöllne, šalia Meiseno, įkurtai įmonei. Tokių koklių rasta įvairiose Lietuvos vietose.

Meisene 1885 m. pradėjusio veikti fabriko XIX a. pab. – XX a. pr. produkcijos rasta Klaipėdoje ir Gelgaudiškyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomas istorizmo stiliaus koklis, ženklintas spaudu „Ernst Teichert / Meissen / Verbandsfabrik“ [3 il.]. Gelgaudiškio dvaro (Šakių r.) rūmuose restauravimo metu⁴ buvo išaiškinta secesinio stiliaus Meiseno fabriko krosnis. Išrenkant ją, kokliuose buvo aptiktas spaudas „Ernst Teichert. Meissen“ [4 a, b il.].

Nuo 1906 m. iki nacionalizacijos 1946 m. veikusio fabrikų susivienijimo „Sächs. Ofen- u. Wandplaten AG SOMAG“ produkcijos rasta Švėkšnoje. Ji ženklinta spaudu „Somag / Meissen / Verbandsfabrik“ [5 a–c il.].