Pereiti prie turinio

ČERVINSKIAI: Červinskis Joselis Betelinas, Moišės (Червинский Iосель Бетелин Мовшович), XIX a. I p. – po 1895 m.; Červinskis Icekas, Joselio (Червинский Ицко Иоселевич), XIX a. vid. – po 1895 m.

1884 m. į atsargą išėjęs eilinis Joselis Betelinas Červinskis pateikė prašymą Vilniaus krikščionių puodžių cecho valdybai dėl meistro vardo suteikimo. Dokumente nurodė, kad puodžiaus amatu užsiėmė nuo mažų dienų, t. y. nuo 1848 m., o nuo 1866 m. – nuolat Vilniaus mieste. Be to, Vilniuje turintis nuosavą koklių fabriką1. Prie šio prašymo buvo pridėtos dvi pažymos. Viena jų 1863 m. surašyta kapitono Simokovo, liudijanti, kad Joselis Červinskis pasižymi geru elgesiu ir gali užsiimti puodžiaus amatu2, kitą 1882 m. spalio 26 d. surašė Vilniaus pirkliai Leiba ir Albertas Sirkinai bei Aronas Pundikas, kurie nurodė, kad J. Červinskis pas juos įvairias krosnis statė apie 20 metų, savo darbą atliko sąžiningai bei kruopščiai ir kad jis tikrai nusipelno geriausio puodžiaus meistro vardo3. Iš 1885 m. Vilniaus krikščionių puodžių cecho susirinkimo protokolo, kuriame išdėstytos itin griežtos bandomojo darbo sąlygos4, ir Vilniaus bendrosios amatų valdybos dokumento sužinome, kad J. Červinskio prašymas nebuvo patenkintas, nes, anot Vilniaus puodžių cecho valdybos, kandidatas į meistrus nesutiko atlikti jam siūlomo darbo, o norėjęs savo nuožiūra pastatyti krosnį, kurią puodžiai ekspertai galėtų įvertinti. Kadangi tai neatitiko Amatų įstatų punktų, jis nebuvo patvirtintas meistru ir į Vilniaus krikščionių puodžių cechą nepriimtas5. 1885 m. J. Červinskis puodžiaus-mūrininko meistro atestatą (Nr. 134) gavo Minsko bendrojoje amatų valdyboje, tačiau 1889 m. Vilniaus puodžių cecho meistrai ir šį atestatą užginčijo teigdami, kad jis gautas neleistinu būdu. J. Červinskis nenusileido ir vėl pareikalavo Minsko amatų valdybos išduoti jam naują atestatą. Taip ir buvo padaryta 1889 m. liepos 7 d. (atestato Nr. 563)6.

1886 m. Vilniaus krikščionių puodžių cecho susirinkime nebuvo patvirtintas ir J. Červinskio sūnaus Iceko puodžiaus meistro atestatas, išduotas taip pat Minsko amatų valdybos, teigiant, kad jis įgytas apgaulės būdu7. I. Červinskis Vilniuje buvo įsirengęs dirbtuvę, kurią 1888 m. balandžio mėnesį krikščionių puodžių cecho nariai siekė uždaryti8. Nežinoma, ar tai buvo padaryta, bet 1889 m. Vilniuje, Užupyje Ponomarskos skersgatvyje, sklype Nr. 1784, J. Červinskis su sūnumi Iceku siekė įsirengti koklių dirbtuvę perstatydami kadaise bajorui Aleksandrui Juchnevičiui ir Baniekovskiui priklausiusį fabriką. Vilniaus krikščionių puodžių cecho meistrai (Stanislovas Levkovičius (tuo metu cecho vyresnysis), Vincentas Kulieša, Tadas Šafranovičius, Vincentas Feilingas ir Julijanas Pavlovskis, kurie ir patys užsiėmė koklių gamyba, pasirašė po skundu, siekdami sutrukdyti meistrams Červinskiams gaminti koklius9. Tačiau pastarieji ginčą laimėjo ir 1890 m. gavo leidimą atidaryti koklių fabriką10. Červinskiai tikriausiai registravo savo įmonę Rusijos prekybos ir pramonės departamente, nes 1895 m. leidinyje Visa Rusija Vilniaus svarbiausių fabrikų pristatyme vienintelė Červinskių įmonė atstovauja koklių pramonei šiame mieste. Nurodyta, kad gamino 30 tūkst. vienetų koklių per metus11. 1900, 1902 ir 1903 m. analogiškuose leidiniuose Červinskių fabrikas nebeminimas, todėl galima teigti, kad XX a. pr. ši įmonė nustojo gyvuoti arba veikė tik nedideliu pajėgumu.

Šaltiniai

  1. LCVA, f. 762, ap. 1, b. 4, l. 49–49v. ↩︎
  2. Ibid., l. 50. ↩︎
  3. Ibid., l. 51. ↩︎
  4. LVIA, f. 969, ap. 1, b. 16, l. 34v–35v. ↩︎
  5. LVIA, f. 939, ap. 2, b. 10, l. 110–110v. ↩︎
  6. LVIA, f. 382, ap. 1, b. 1328, l. 11–11v. ↩︎
  7. LVIA, f. 969, ap. 1, b. 16, l. 39v–40. ↩︎
  8. Ibid., l. 50–51 v. ↩︎
  9. LVIA, f. 382, ap. 1, b. 1328, l. 11–11v. ↩︎
  10. Ibid., l. 19–20. ↩︎
  11. Вся Россия, 1895, t. I, p. 66. ↩︎