GARNEVIČIUS Petras, Pranciškaus

Petras Garnevičius, miestiečio Pranciškaus Garnevičiaus ir bajoraitės Marijonos iš Rakovskių sūnus, gimė 1848 m. spalio 19 d. Šnipiškėse¹. Gimimo metrikuose įrašytas Petro ir Pranciškaus vardais, tačiau vėlesniuose dokumentuose įvardytas tik Petru. 1875 m. spalio 19 d. vedė Pauliną iš Vobolevičių², su kuria susilaukė ne mažiau nei 6 vaikų³. Sutuoktiniai XIX a. 8–10 deš. nuolat kviesti būti puodžių cecho narių vaikų krikštatėviais arba liudyti amatininkų vestuvėse⁴. Meistras mirė 1934 m. Nepavyko aptikti jo mirties metrikų, tačiau išliko cecho apmokėta sąskaita už mirties fakto paskelbimą spaudoje⁵. Su 1919 m. mirusiu pirmagimiu sūnumi Julijonu palaidotas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapinėse (dab. Saulės) kapinėse Garnevičių šeimos kapavietėje. Antkapyje iškalti tik tėvo Petro ir sūnaus Julijono vardai, tačiau antkapyje esantis įrašas, jog tai Garnevičių šeimos kapavietė, leidžia spėti, kad čia amžino poilsio atgulė ir žmona Paulina, galimai ir tėvo amatą bei dirbtuves perėmęs sūnus Steponas [1 a, b il.].

Petras Garnevičius – vienas aktyviausių XIX a. 8–10 deš. Vilniaus krikščionių puodžių cecho narių, koklių ir plytų dirbtuvę išlaikęs ir po cecho panaikinimo, buvo vienas iš iniciatorių atkuriant puodžių cechą 1925 m.⁶ Amato mokėsi tėvo Pranciškaus dirbtuvėje. Pameistriu tapo 1873 m.⁷, tais pačiais metais jam suteiktas meistro vardas⁸. 1873 m. į Vilniaus krikščionių puodžių cecho kasą už meistro vardo suteikimą sumokėjo 13 sidabrinių rub. 80 kap.⁹ P. Garnevičiaus parašą galima rasti daugelyje XIX a. 8–10 deš. puodžių cecho susirinkimų protokolų¹⁰, dalyvavo sprendžiant nemažai puodžiams svarbių klausimų¹¹, tvarkingai mokėjo mokesčius į cecho kasą¹², įrašytas į 1878, 1882, 1884, 1885, 1888, 1890 m. meistrų sąrašus, kurie sudarinėti įvairiomis progomis (neretai renkant cecho vyresnįjį)¹³. 1883 m. išrinktas deputatu į Bendrąją amatų valdybą, tuomet gyveno Buivydo name Kalvarijų g.¹⁴ Žinoma, kad turėjo mokinių¹⁵.

1883 m. Vilniaus gubernijos Statybų skyriui pateikė prašymą jam priklausančiame sklype Saltoniškių priemiestyje pasistatyti koklių gamyklą (завод). Sumanymas buvo įgyvendintas, nes P. Garnevičiaus koklių fabrikas Saltoniškėse, nuosavame name, minimas 1897 m. Vilniaus miesto prekybos ir pramonės įmonių patikros žurnale. Tuomet fabrikas turėjo 4 darbuotojus, metinė apyvarta sudarė 4 tūkst. rublių¹⁶.

1889 m. P. Garnevičius buvo Vilniaus puodžių cecho vyresniuoju, tačiau iš šių pareigų atsistatydino, nes turėjo užsakymą pastatyti krosnis Gasperovičiaus dvaro, kuris buvo Kauno gubernijos Telšių apskrityje, pastatuose¹⁷. Tiek šis atvejis, tiek ir P. Garnevičiaus kokliai, rasti Liubavo dvaro teritorijoje, rodo, kad puodžius savo produkciją realizavo ne tik Vilniuje, bet ir Vilniaus bei Kauno gubernijose. 1900 m. minimas tarp 10 puodžių meistrų, išrinktų deputatais į Supaprastintą amatų valdybą, nurodoma, kad gyveno nuosavame name Ukmergės g.¹⁸ 1902 m. tos pačios valdybos dokumentuose P. Garnevičius įvardijamas kaip „plytų fabrikantas“ (Кирпично заводчик), kai laidavo už Musninkų miestietį Leibą Giniciškį, kuris Vilniuje užsiėmė plytų gamyba¹⁹.

P. Garnevičius buvo tarp septynių meistrų, kurie 1925 m. inicijavo Vilniaus puodžių cecho atkūrimą²⁰. 1925 m. įrašytas į cecho meistrų knygą nurodant, kad gyveno Saltoniškių g. 11 (Sołtańska 11) ir kad meistru tapo dar „buvusiame“ [XIX a. – D. K.] puodžių ceche²¹. 1925 m. P. Garnevičius kartu su Kajetonu Radzevičiumi bei Pranciškumi Gintautu buvo paskirtas eiti pameistrių ir meistrų egzaminų komisijos nario pareigas²². 1929 ir 1931 m. kartu su sūnumi Steponu Garnevičiumi mokėjo mokesčius į cecho kasą²³.

Ilgą ir produktyvią profesinę Petro Garnevičiaus veiklą liudija trijų kiek skirtingų konfigūracijų koklių spaudai. Ankstyviausias, tikriausiai XIX a. 8 deš. gaminius ženklinęs spaudas yra „[karūna] / П / ГАРНЕВИЧЪ / ВИЛЬНА“ [2 il.]. Karūnos ženklas spaude rodo, kad meistras tuomet prisistatė kaip bajoras. Archyviniuose dokumentuose fiksuota, kad bajoru Petras Garnevičius vadintas, kai 1873 m. buvo Ignoto ir Elenos Rakovskių sūnaus Vladislovo krikštatėviu²⁴. Visuose kituose dokumentuose meistras įvardijamas miestiečiu. 1873 m. dokumente neabejotinai pateikta nuoroda į Petro Garnevičiaus motinos bajorišką kilmę. Baltai glazūruotų koklių fragmentai su karūna pažymėtu spaudu buvo rasti atliekant archeologinius tyrimus Dainavos g. 7 Vilniuje ²⁵. Antrasis spaudas, jau be karūnos ženklo, „ПЕТРЪ / ГАРНЕВИЧЪ / ВИЛЬНА“ datuotinas XIX a. 9–10 deš. Tokiu spaudu ženklinti kokliai archeologų aptikti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje²⁶ [3 il.]. Trečiojo spaudo įrašas padarytas lotyniškais rašmenimis „PIOTR / GARNIEWICZ / WILNO“, todėl jį galima priskirti 1905–1934 m. meistro gaminiams [4 il.].