„ŠEŠKINĖ“ (Plytų ir koklių fabrikas, XX a. pr. – 1940); Vilniaus plytinė ir koklinė Nr. 3 (1940); Valstybinis plytų ir koklių fabrikas Nr. 3 Vilniuje (1941); Valstybinė plytinė „Krosnis“ (1941 m. spalio 14 d. – 1944); Valstybinė plytinė ir koklinė Nr. 3 „Krosnis“ (1945–1953); Čerpių-koklių gamykla „Krosnis“ (1954–1956); Eksperimentinė gamykla „Krosnis“ (1957–1958); Keraminių dirbinių gamykla „Krosnis“ (1959–1960)

Garu varomas plytų fabrikas „Šeškinė“ („Szeszkinie“), priklausęs Mironui D. Uciechovskiui ir įsikūręs 1-oje Solomenkos g. (dab. Lvovo g.), o kontorą turėjęs name V. Šopeno g. 1, veikė dar iki Pirmojo pasaulinio karo¹. Fabrikas minimas 1913–1915 m. knygose Visas Vilnius (Вся Вильна)².

Po karo veikė M. D. Uciechovskio paveldėtojų brolių U. ir J. Uciechovskių plytinė tuo pačiu pavadinimu „Šeškinė“, kurioje gaminti ir kokliai. Tarpukariu pagamintų koklių su fabriko spaudu Vilniuje yra gausu, kai kuriuose miesto namuose XXI a. pirmaisiais deš. fiksuotos išsaugotos ir veikiančios krosnys. Žinoma, kad ši plytinė veikė XX a. 3 deš. pr., nes savininkai broliai Uciechovskiai 1921–1922 m. bylinėjosi su valdininkais, kad būtų atitaisyta jų fabrikui lenkų kareivių padaryta žala³, be to, reklamavosi 1922 m. miesto periodinėje spaudoje⁴. Mirono Uciechovskio plytinė „Šeškinė“ įrašyta 1930 m. Lenkijos pramonės ir prekybos adresų knygoje⁵, ji minima 1932 m. Vilniaus miesto pramonės įmonių statistikos suvestinėje⁶. Uciechovskių gaminti kokliai ženklinti spaudu „FABRYKA KAFLI / ▪SZESZKINIE▪ / WILNO“ [1 il.].

Apie 1935 m. iš Uciechovskių fabriką iki 1940 m. balandžio mėn. pab. išsinuomojo Mileikauskai (Mileykowscy), turėję 1935 m. įsteigtą plytų ir kalkių fabriką Paneriuose⁷. Prijungę išsinuomotą iš Uciechovskių plytinę Šeškinėje, įkūrė Pilnąją bendrovę „Mileikauskai“ (Spółka jawna „Mileykowscy“), kurią sudarė du padaliniai: 1) plytų ir kalkių fabrikas Panerių g. 5; 2) plytų ir koklių fabrikas Linkmenų (Strycharska) g. 24, o biuras buvo M. Daukšos g. 7. Atrodo, kad pasikeitus savininkams, produkcijos ženklinimas nepasikeitė, nes spaudas, kuriame ir anksčiau nebuvo nurodyti įmonės savininkai Uciechovskiai, o tik vietovė, tiko ir naujiesiems savininkams Mileikauskams. Apie Mileikauskų valdytą plytų ir koklių fabriką Linkmenų g. 24 duomenų išliko ir Lietuvos Respublikos prekybos, pramonės ir amatų rūmų 1938–1940 m. sudarytuose Vilniaus ir Vilniaus krašto įmonių sąrašuose⁸. Nemažai duomenų pateikta Vilniaus apygardos pramonės inspekcijos, veikusios nuo 1939 m. lapkričio iki 1940 m. vid., vykdytos privačių ir valstybinių įmonių stebėsenos dokumentacijoje⁹. Tiesa, 1939 m. dokumentuose ši įmonė dar kartais vadinama senuoju „Šeškinės“ pavadinimu¹⁰, kas patvirtintų, kad iki įmonės nacionalizavimo koklių ženklinimas galėjo nesikeisti.

Koklių su spaudu „FABRYKA KAFLI / ▪SZESZKINIE▪ / WILNO“ saugo Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilniaus miesto muziejus, Ivano Luckevičiaus baltarusių muziejus Vilniuje. Tokie kokliai rasti atlikus archeologinius tyrimus arba gyventojams išardžius krosnis Rūdininkų g. 12¹¹, Aukštaičių g. 25, Gedimino pr. 35 / Tumo Vaižganto g. 1¹² ir kt. Vilniuje. Šių koklių turi ir privatūs kolekcininkai, nes jų nemažai randama Vilniaus mieste. Taip ženklinti kokliai rasti ir ardant krosnį name Varšuvoje¹³.

Įmonė nacionalizuota 1940 m. rugpjūčio 6 d.¹⁴ ir pavadinta Vilniaus plytinė ir koklinė Nr. 3¹⁵. Iš įmonės 1941 m. pirmo pusmečio ataskaitų sovietų valdžiai apie gaminamą ir parduodamą produkciją sužinome, kad fabrike gaminti 20,5 × 22,5 cm formato neglazūruoti, glazūruoti ir spalvoti majolikiniai tiesūs ir kampiniai kokliai. Viršutinių karnizų matmenys buvo nuo 46 iki 50 cm, gaminti ir 14 × 21 cm dydžio vadinamieji kokliai „kvadrateliai“¹⁶.

1941 m. skirstant valstybines įmones pagal kategorijas (jų iš viso būta keturių), pastaroji priskirta II kategorijai. Ji tuomet vadinta Valstybiniu plytų ir koklių fabriku Nr. 3 Vilniuje. Joje dirbo 230 darbininkų ir 22 tarnautojai, metinė produkcija – už 153 759 rub. Pagal pateiktus visų tuomet į Statybinių medžiagų pramonės tresto sudėtį įėjusių koklių įmonių skaičius, tai buvo didžiausia tokia įmonė Lietuvoje¹⁷. 1941 m. spalio 14 d. Valstybinio statybinių medžiagų pramonės tresto valdytojo įsakymu Nr. 35 Valstybinis plytų ir koklių fabrikas Nr. 3 Vilniuje, Linkmenų g. 24, pervadintas į Valstybinę plytinę „Krosnis“¹⁸, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais neretai būdavo įterpiamas ir žodis „koklinė“, taip parodant, kad įmonėje gaminti ir kokliai (Valstybinė plytinė ir koklinė „Krosnis“). 1942 m. sausio 3 d. Valstybinės plytinės ir koklinės „Krosnis“ (Linkmenų g. 24, tel. 3184) patvirtintame tarnautojų atlyginimų sąraše nurodyta, kad įmonės direktoriumi buvęs Vaclovas Alksninis (39 m. amž.), direktoriaus pavaduotoju – Vytautas Vaitkevičius (53 m. amž.), koklių meistru – Stasys (Stanislovas) Boguckis (62 m. amž.), tiekėju-ūkio vedėju – Antanas Galinskas (34 m. amž.), sandėlio vedėju – Adolfas Maciejevskis (68 m. amž.)¹⁹. Žinoma, kad karo metais ir ankstyvuoju pokariu, t. y. iki 1945 m. kovo (Rudolfas) ir rugpjūčio (Jonas) mėn., įmonės keraminių indų skyriuje dirbo garsūs puodžiai Rudolfas ir Jonas Limontai. Rudolfas tam skyriui vadovavo²⁰, jo atleidimo priežastis nenurodyta²¹, o Jonas atleistas, nes išvyko gyventi į Lenkiją²².

1944 m. fabrikas oficialiai vadintas Valstybine plytine ir kokline „Krosnis“. Jis priklausė Statybinių medžiagų pramonės centrui Kaune, direktoriumi buvo Juozas Žoromskis, fabrike dirbo 90 žmonių²³. Nuo 1945 m. liepos iki 1946 m. gegužės mėn. didelė dalis gamyklos darbininkų išėjo iš darbo, atsiradus galimybei išvykti gyventi į Lenkiją. Kaip rodo įmonės direktoriaus įsakymai dėl darbuotojų atleidimo nurodant išėjimo iš darbo priežastį – į Lenkiją tuomet buvo nusprendę emigruoti net 83 darbininkai²⁴. Dar viena, nors ir ne tokia gausi išvykusių į Lenkiją „Krosnies“ ir jos cecho nuo 1956 m. Jašiūnuose darbuotojų banga fiksuota 1957–1958 m.²⁵

Minėtas S. Boguckis koklių cecho meistru dirbo iki 1946 m.²⁶ Jis nefigūruoja XIX a. pab. – XX a. I p. puodžių cecho meistrų sąrašuose, todėl galima spėti, kad galėjęs dirbti Uciechovskių fabrike „Šeškinė“ (vėliau Mileikauskams priklausiusioje įmonėje).

Pokariu gamykloje vienu metu būta net kelių koklių cechų, jiems skirtingu metu 1946²⁷–1959²⁸ m. vadovavo garsus tarpukario Vilniaus krikščionių krosnininkų ir puodžių cecho meistras Steponas Garnevičius.

Įmonės pavadinimų kaitą po Antrojo pasaulinio karo liudija VRVA saugomi 1944–1960 m. veiklos dokumentai²⁹. Tiesa, juose įmonė tuo pat metu vadinta Čerpių gamykla „Krosnis“, Valstybine plytų ir koklių gamykla Nr. 3 „Krosnis“, Plytine „Krosnis“, Čerpių-koklių gamykla „Krosnis“. 1956 m. prie „Krosnies“ kaip dar vienas cechas buvo prijungtas nuostolingai dirbęs „Jašiūnų“ koklių fabrikas. 1956 m. konstatuota, kad gamykla „Krosnis“ dėl daugelio naujos produkcijos įdiegimo į gamybą tapo savotišku eksperimentavimo statybinių medžiagų gamyboje centru³⁰, todėl kurį laiką, 1957–1958 m., vadinta Eksperimentine gamykla „Krosnis“³¹. 1959 m. įmonė dar kartą pervadinta į Keraminių dirbinių gamyklą „Krosnis“³². Nepaisant įmonės pavadinimų kaitos, kokliai joje visada gaminti³³. 1960 m. įmonė panaikinta, 1961 m. prijungta prie Dvarčionių plytų gamyklos, 1964 m. perduota Kauno gelžbetoninių dirbinių gamyklai³⁴. Tiesa, 1961 m. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Palangos, Druskininkų telefono abonentų sąraše įmonė vis dar fiksuota kaip veikusi ir vadinta Keraminių dirbinių gamykla „Krosnis“³⁵.

Koklių su įmonės „Krosnis“ ženklais nerasta, tačiau išliko Antrojo pasaulinio karo metų peleninių arba jų fragmentų su užrašu „Valstybinė plytinė / „Krosnis“ Vilniuje“ [2 il.]. Jos saugomos privačiose kolekcijose, peleninių fragmentų turi LNM Archeologijos skyrius³⁶ ir ŠAM Archeologijos skyrius³⁷.