BORETTIS Ferdinandas Karolis

Ferdinandas Karolis Borettis – koklių fabriko Lukiškėse savininkas¹. Pirmoji žinia apie Vilniuje „pagal užsienio pavyzdį“ pradėjusį veikti Borečio krosnių fabriką aptinkama 1857 m.² Laikraščiuose reklaminiai skelbimai rusų ir lenkų kalbomis ganėtinai išsamiai pristatė naujos įmonės veiklos pobūdį bei produkciją ir netgi pateikė olandiškųjų krosnių koklių įkainius. Vėlesni reklaminiai skelbimai Vilniaus spaudoje nurodė, kad 1860 m. vienas koklių įmonės „Drue, Boretti i komp.“ („Друе, Боретти и Комп.“) savininkų Petras Janikovskis (Piotr Janikowski)³ pasitraukė iš gamybos ir šiam fabrikui ėmė vadovauti Ferdinandas Borettis. Pastarasis tuojau pat miestiečiams pranešė apie iširusią sąjungą, bet išsaugotą fabriko veiklą, kuri, pagal kitus tais pačiais metais pasirodžiusius skelbimus, buvo sėkminga, nes miesto Rotušėje buvo atidarytas naujas sandėlis, kuriame prekiauta „nuo didingiausios krosnies iki mažiausio vazonėlio, konsolėlės, medalėlio ir kt.“⁴ Po kelerių metų fabriko reklamose skelbta, kad kokliai gaminami ne iš vietinio, bet iš berlynietiško molio, ant kurio porcelianinė glazūra gula itin lygiai ir neskyla, be to, vienu coliu paaukštinę koklį, gamintojai jo nebrangino, todėl pirkėjams krosnies statyba atsieisianti pigiau⁵. Iš skelbimų sužinome, kad, kaip 1857 m., taip ir 1862 m. fabrikas gamino ne vien krosnių produkciją, bet dirbo ir prie pastatų keraminių puošmenų, nes įmonė vadinta Ferdinando Borečio architektūros puošmenų ir koklių su porcelianine glazūra fabriku.

Po 1862 m. skelbimo daugiau žinių apie šią gamybos įmonę nebeaptikta. Mareko Jerzio Minakowskio Didžiojo Seimo palikuonių genealogijoje ir Lenkijos giminių atstovų mėgėjiškame registre, kurio rengėjai rėmėsi Lietuvos valstybinio istorijos archyvo, Varšuvos arkivyskupijos ir Varšuvos miesto archyvų dokumentais, nurodyta: Ferdinandas Karolis Borettis (1805–1885), garsaus Vilniaus mūrininko ir skulptoriaus Giovannio Borečio Vilniuje gimęs sūnus, 1842 m. Varšuvoje vedė našlę Izabellą Augustą Chrzanowską, tame mieste turėjo namą, susilaukė 7 vaikų ir gyveno ten iki mirties. Taip pat nurodyta, kad 1857–1862 m. Vilniuje buvo įsteigęs keramikos fabriką, kuriame gamino „stilingus ir skoningus“ koklius ir stalo indus⁶. Taigi šiame šaltinyje minimi fabriko veikimo metai sutampa su skelbimų Vilniaus laikraštyje datomis. Dėl kokių priežasčių ir kada tiksliai įmonės veikla nutrūko, kol kas lieka paslaptis.